Jeremiah 20
1 Na, o kunigo Imero sūnus Pašhūras, kuris buvo ir vyriausias valdytojas VIEŠPATIES namuose, išgirdo, kad Jeremijas tai pranašavo.
2 Tada Pašhūras sumušė pranašą Jeremiją ir jį įtvėrė į šiekštą, buvusį aukštuosiuose Benjamino vartuose, kurie buvo prie VIEŠPATIES namų.
3 Ir rytojaus dieną įvyko, kad Pašhūras išleido Jeremiją iš šiekšto. Tada Jeremijas jam tarė: „VIEŠPATS tave pavadino ne Pašhūru, bet Magor-Misabibu.
4 Nes taip sako VIEŠPATS: ‘Štai aš padarysiu tave siaubu tau pačiam ir visiems tavo draugams; ir jie kris nuo savo priešų kalavijo, o tavo akys tai matys; ir visą Judą atiduosiu į Babilono karaliaus ranką, ir jis juos išves nelaisvėn į Babiloną ir žudys juos kalaviju.
5 Aš dar atiduosiu visą šito miesto stiprybę, visą jo triūsą, visas jo brangenybes, ir visus Judos karalių lobius atiduosiu į rankas jų priešams, kurie juos apiplėš, pasiims ir nugabens juos į Babiloną.
6 O tu, Pašhūrai, ir visi gyvenantys tavo namuose, eisite į nelaisvę; ir tu ateisi į Babiloną ir ten mirsi, ir ten būsi palaidotas, tu ir visi tavo draugai, kuriems tu pranašavai melus’“.
7 O VIEŠPATIE, tu suklaidinai mane, ir aš buvau suklaidintas; tu stipresnis už mane ir nugalėjai; aš pajuokiamas kasdien; kiekvienas tyčiojasi iš manęs.
8 Nes nuo tada, kai aš kalbėjau, aš šaukiau, aš šaukiau smurtą ir plėšimą; nes VIEŠPATIES žodis man tapo priekaištu ir pajuoka kas dieną.
9 Tada aš tariau: „Aš apie jį nebeužsiminsiu ir nebekalbėsiu jo vardu“. Bet jo žodis mano širdyje buvo kaip deganti ugnis, uždaryta mano kauluose, ir aš nuvargau nuo susilaikymo, ir negalėjau sulaikyti.
10 Nes aš girdėjau daugelio šmeižtą, baimę iš visų pusių. „Įskųsime, – jie sako, – mes įskųsime“. Visi mano artimi draugai tykoja mano suklupimo, sakydami: „Jis gal leisis suviliojamas, ir mes jį nugalėsime ir jam atkeršysime“.
11 Bet VIEŠPATS yra su manimi kaip galingas ir baisusis; todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės; jie bus labai sugėdinti; nes jiems nesiseks; jų amžina gėda niekada nebus pamiršta.
12 Bet, kariuomenių VIEŠPATIE, kuris mėgini teisųjį ir matai inkstus ir širdį, leisk man pamatyti tavo kerštą jiems; nes tau aš atvėriau savo bylą.
13 Giedokite VIEŠPAČIUI, girkite VIEŠPATĮ; nes jis išgelbėjo vargšo sielą iš piktadarių rankos.
14 Prakeikta tebūna diena, kurią gimiau; diena, kurią mane pagimdė mano motina, tenebūna palaiminta.
15 Prakeiktas tebūna žmogus, kuris atnešė mano tėvui žinią, sakydamas: „Tau gimė vyriškos lyties vaikas“, jį labai pradžiugindamas.
16 Ir tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos VIEŠPATS sugriovė ir nesigailėjo; tegul jis girdi šauksmą ryte ir šūkavimą vidudienį;
17 kadangi jis nenužudė manęs įsčiose; kad mano motina būtų buvusi mano kapas ir jos įsčios visuomet nėščios.
18 Kodėl aš išėjau iš įsčių, kad matyčiau triūsą ir sielvartą, kad mano dienos būtų prarytos gėdoje?