1Na, o VIEŠPATS tarė Abramui: „Eik iš savo krašto ir iš savo giminių, ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią tau parodysiu;
2ir iš tavęs aš padarysiu didelę tautą ir laiminsiu tave, ir padarysiu didį tavo vardą; ir tu būsi palaiminimas;
3ir aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tą, kuris tave prakeikia; ir tavyje bus palaimintos vìsos\t žemės šeimos“.
4Taigi Abramas išvyko, kaip VIEŠPATS jam buvo pasakęs; ir su juo ėjo Lotas; ir Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai išvyko iš Charano.
5Ir Abramas ėmė savo žmoną Sarają, savo brolio sūnų Lotą ir visą jų turtą, kurį jie buvo sukaupę, ir sielas, kurias jie buvo įsigiję Charane; ir jie išvyko, kad eitų į Kanaano šalį; ir atvyko į Kanaano šalį.
6Ir Abramas perėjo per tą šalį iki Sichemo vietovės, iki Morės lygumos. O anuomet kanaaniečiai buvo toje šalyje.
7Ir VIEŠPATS pasirodė Abramui ir tarė: „Tavo sėklai aš duosiu šitą šalį“. Ir jis ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, kuris jam pasirodė.
8Ir iš ten jis pasitraukė link kalno Bet-Elio rytuose ir pastatė savo palapinę, Bet-Eliui esant vakaruose, o Ajui – rytuose; ir ten jis pastatė aukurą VIEŠPAČIUI ir šaukėsi VIEŠPATIES vardo.
9Ir Abramas keliavo vis eidamas pietų link.
10Ir buvo badas toje šalyje; ir Abramas nuvyko žemyn į Egiptą, ten laikinai apsigyventi; nes badas buvo sunkus toje šalyje.
11Ir įvyko, kai jis priartėjo, kad įeitų į Egiptą, jis tarė savo žmonai Sarajai: „Štai aš žinau, kad tu esi moteris graži pažiūrėti;
12todėl įvyks, kad tave išvydę egiptiečiai, sakys: ‘Šita yra jo žmona’; ir jie užmuš mane, bet tave paliks gyvą.
13Sakyk, meldžiu tave, tu esi mano sesuo; idant man gerai klotųsi dėl tavęs; ir mano siela gyvens tavo dėka“.
14Ir įvyko, kad Abramui įėjus į Egiptą, egiptiečiai pamatė moterį, kad ji buvo labai graži.
15Taip pat ją pamatė faraono kunigaikščiai ir ją gyrė faraonui; ir moteris buvo paimta į faraono namus.
16Ir jis gerai elgėsi su Abramu dėl jos; ir jis turėjo avių, jaučių, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių.
17Ir VIEŠPATS vargino faraoną ir jo namus didelėmis rykštėmis dėl Sarajos, Abramo žmonos.
18Ir faraonas pasišaukė Abramą ir tarė: „Kas tai, ką tu man padarei? Kodėl nepasakei man, kad ji tavo žmona?
19Kodėl tu sakei: ‘Ji mano sesuo‘? Taip aš ją būčiau ėmęs sau už žmoną; taigi dabar, štai tavo žmona, imk ją ir eik sau“.
20Ir faraonas įsakė savo žmonėms dėl jo; ir jie palydėjo jį ir jo žmoną, ir visa, ką jis turėjo.