1Na, o kai tie dalykai buvo atlikti, prie manęs priėjo kunigaikščiai, sakydami: „Izraelio tauta, kunigai ir levitai neatsiskyrė nuo šalių tautų, darydami pagal jų bjaurystes, būtent pagal kanaaniečių, hetitų, perizų, jebusiečių, amoniečių, moabiečių, egiptiečių ir amoritų.
2Nes jie yra paėmę jų dukterų sau ir savo sūnums; taip, kad šventoji sėkla susimaišė su tų šalių tautomis; taip, kunigaikščių ir valdovų ranka buvo pagrindinė šiame nusižengime“.
3Ir tai išgirdęs, aš perplėšiau savo drabužį ir savo mantiją, roviau savo galvos ir savo barzdos plaukus ir sėdėjau pritrenktas.
4Tada susirinko prie manęs visi, kurie drebėjo prieš Izraelio Dievo žodžius dėl nusižengimo tų, kurie yra buvę išvesti; o aš sėdėjau pritrenktas iki vakarinės aukos.
5Ir vakarinės aukos metu atsikėliau iš savo liūdesio; ir perplėštu drabužiu bei mantija parpuoliau ant kelių ir išskėčiau rankas į VIEŠPATĮ, savo Dievą,
6ir tariau: „O mano Dieve, aš susigėdęs, ir man gėda pakelti savo veidą į tave, mano Dieve; nes mūsų neteisybės yra išaugę virš mūsų galvos ir mūsų nusižengimas yra užaugęs iki dangų.
7Nuo mūsų tėvų dienų iki šios dienos mes buvome didžiuliame nusižengime; ir dėl mūsų neteisybių mes, mūsų karaliai ir mūsų kunigai, buvome atiduoti į šalių karalių rankas, kalavijui, nelaisvei, apiplėšimui ir veido susigėdijimui, kaip yra šią dieną.
8O dabar trumpam laikui buvo parodyta malonė nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kad mums paliktų likutį išsigelbėti ir mums duotų vinį savo šventoje vietoje, idant mūsų Dievas mums apšviestų akis ir duotų mums nedidelę atgaivą mūsų vergystėje.
9Nes mes buvome vergai; tačiau mūsų Dievas mūsų nepaliko mūsų vergystėje, bet suteikė mums gailestingumą Persijos karalių akyse, idant suteiktų mums atgaivą, kad atstatytume mūsų Dievo namus ir atitaisytume jų griuvėsius, ir kad mums duotų sieną Judoje bei Jeruzalėje.
10O dabar, o mūsų Dieve, ką pasakysime po šito? Juk palikome tavo įsakymus,
11kuriuos įsakei per savo tarnus pranašus, tardamas: Šalis, į kurią jūs įeisite jos pasisavinti, yra šalis, nešvari šalių tautų nešvarumais, jų bjaurystėmis, kurios ją pripildė savo nešvarumais nuo vieno galo iki kito.
12Todėl dabar neduokite savo dukterų jų sūnums nei neimkite jų dukterų savo sūnums, nei nesiekite jų taikos ar jų turto per amžius; kad būtumėte stiprūs, valgytumėte šalies gėrybes ir paliktumėte ją kaip paveldą savo vaikams per amžius.
13Ir po viso to, kas užėjo ant mūsų dėl mūsų piktų darbų ir dėl mūsų didelio nusižengimo, atsižvelgiant į tai, kad tu, mūsų Dievas, mus nubaudei mažiau negu nusipelnė mūsų neteisybės, ir mums davei tokį išvadavimą kaip šis;
14argi mes vėl laužysime tavo įsakymus ir susigiminiuosime su šitų bjaurysčių tautomis? Argi tu nesupyktum ant mūsų, kol mus sunaikintum taip, kad nebūtų jokio likučio ar išsigelbėjimo?
15O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tu esi teisus; nes mes, kaip šią dieną yra, tebesame išlikę išsigelbėję; štai mes esame tavo akivaizdoje savo nusižengimuose; nes mes negalime stovėti tavo akivaizdoje dėl to“.