Ezekiel 24
1 Devintaisiais metais, dešimtąjį mėnesį, to mėnesio dešimtąją dieną, man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2 „Žmogaus sūnau, užsirašyk šios dienos, būtent šitos pačios dienos, vardą; Babilono karalius šitą pačią dieną nusistatė prieš Jeruzalę.
3 Ir sakyk palyginimą maištaujantiems namams, ir jiems tark: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Uždėk katilą, uždėk, ir įpilk į jį vandens;
4 surink į jį jo gabalus – visus gerus gabalus, šlaunį ir petį; pripildyk jį rinktiniais kaulais.
5 Paimk, kas geriausia iš kaimenės, taip pat degink po juo kaulus ir gerai jį pavirink, ir tegul išverda jo kaulai jame.
6 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Vargas kruvinam miestui, katilui, kuriame yra jo nuoviros, kurio nuoviros nėra iš jo dingusios! Išimk juos gabalą po gabalo; tegul ant jo nekrenta burtas.
7 Nes jo kraujas yra jo viduje; jis padėjo jį ant uolos viršūnės; jis jo neišliejo ant žemės, kad užsidengtų dulkėmis;
8 kad paskatintų ateiti aukštyn įtūžį dėl atkeršijimo; aš jo kraują padėjau ant uolos viršūnės, kad jis nebūtų uždengtas.
9 Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Vargas kruvinam miestui! Aš sukrausiu didelį laužą ugniai.
10 Sukrauk malkas, užkurk ugnį, degink mėsą, gerai ją paskanink prieskoniais ir tesudega kaulai.
11 Tada pastatyk jį tuščią ant žarijų, kad jo varis įkaistų ir sudegtų, ir kad jame ištirptų jo nešvarumai, idant sudegtų jo nuoviros.
12 Jis nuvargino save melais, ir jo didelės nuoviros neišėjo iš jo; jo nuoviros bus ugnyje.
13 Tavo nešvarume yra gašlumas; kadangi tave nuvaliau, o tu neapsivalei, tai daugiau nebebūsi apvalomas nuo savo nešvarumo, kol aš ilsinsiu ant tavęs savo įtūžį.
14 Aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau; tai įvyks, aš tai padarysiu; aš neatsitrauksiu ir nepasigailėsiu, ir neapgailestausiu; jie tave teis pagal tavo kelius ir pagal tavo darbus, – sako Viešpats DIEVAS’“.
15 Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
16 „Žmogaus sūnau, štai aš kirčiu atimsiu iš tavęs tavo akių troškimą; tačiau tu nei raudosi, nei verksi, nei liesis tavo ašaros.
17 Susilaikyk nuo verkimo, neapraudok mirusių, apsirišk savo galvos raiščiu, apsiauk kojas savo apavu, neuždenk savo lūpų ir nevalgyk žmonių duonos“.
18 Taigi rytą aš kalbėjau tautai; ir vakare mirė mano žmona; o rytą aš padariau, kaip man buvo įsakyta.
19 Ir tauta man tarė: „Ar mums nepasakysi, ką reiškia mums tai, ką tu darai?“
20 Tada aš jiems atsakiau: „Man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
21 ‘Kalbėk Izraelio namams: Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš suteršiu savo šventovę, jūsų stiprybės puikybę, jūsų akių troškimą, tai, ko gailisi jūsų siela; o jūsų sūnūs ir jūsų dukterys, kuriuos palikote, kris nuo kalavijo.
22 Ir jūs darysite, kaip aš dariau: jūs neužsidengsite savo lūpų ir nevalgysite žmonių duonos.
23 Jūsų raiščiai bus ant jūsų galvų ir jūsų apavas ant jūsų kojų; jūs neraudosite ir neverksite; bet sunyksite dėl savo neteisybių ir raudosite vienas kitam.
24 Taip Ezekielis jums yra ženklas; jūs darysite pagal visa tai, ką jis darė; ir tam įvykus, jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS’“.
25 Be to, žmogaus sūnau, argi tą dieną, kai iš jų atimsiu jų stiprybę, jų šlovės džiaugsmą, jų akių troškimą ir tai, į ką jie nukreipia savo širdis, jų sūnus ir jų dukteris,
26 argi nebus, kad tą dieną tas, kuris pabėgo, ateis pas tave, kad tavo ausims duotų tai išgirsti?
27 Tą dieną tavo burna atsivers pabėgusiajam, ir tu kalbėsi ir nebebūsi nebylus; ir tu jiems būsi ženklas; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.