1Devintaisiais metais, dešimtąjį mėnesį, to mėnesio dešimtąją dieną, man vėl atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
2„Žmogaus sūnau, užsirašyk šios dienos, būtent šitos pačios dienos, vardą; Babilono karalius šitą pačią dieną nusistatė prieš Jeruzalę.
3Ir sakyk palyginimą maištaujantiems namams, ir jiems tark: ‘Taip sako Viešpats DIEVAS: Uždėk katilą, uždėk, ir įpilk į jį vandens;
4surink į jį jo gabalus – visus gerus gabalus, šlaunį ir petį; pripildyk jį rinktiniais kaulais.
5Paimk, kas geriausia iš kaimenės, taip pat degink po juo kaulus ir gerai jį pavirink, ir tegul išverda jo kaulai jame.
6Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Vargas kruvinam miestui, katilui, kuriame yra jo nuoviros, kurio nuoviros nėra iš jo dingusios! Išimk juos gabalą po gabalo; tegul ant jo nekrenta burtas.
7Nes jo kraujas yra jo viduje; jis padėjo jį ant uolos viršūnės; jis jo neišliejo ant žemės, kad užsidengtų dulkėmis;
8kad paskatintų ateiti aukštyn įtūžį dėl atkeršijimo; aš jo kraują padėjau ant uolos viršūnės, kad jis nebūtų uždengtas.
9Todėl taip sako Viešpats DIEVAS: Vargas kruvinam miestui! Aš sukrausiu didelį laužą ugniai.
10Sukrauk malkas, užkurk ugnį, degink mėsą, gerai ją paskanink prieskoniais ir tesudega kaulai.
11Tada pastatyk jį tuščią ant žarijų, kad jo varis įkaistų ir sudegtų, ir kad jame ištirptų jo nešvarumai, idant sudegtų jo nuoviros.
12Jis nuvargino save melais, ir jo didelės nuoviros neišėjo iš jo; jo nuoviros bus ugnyje.
13Tavo nešvarume yra gašlumas; kadangi tave nuvaliau, o tu neapsivalei, tai daugiau nebebūsi apvalomas nuo savo nešvarumo, kol aš ilsinsiu ant tavęs savo įtūžį.
14Aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau; tai įvyks, aš tai padarysiu; aš neatsitrauksiu ir nepasigailėsiu, ir neapgailestausiu; jie tave teis pagal tavo kelius ir pagal tavo darbus, – sako Viešpats DIEVAS’“.
15Ir man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
16„Žmogaus sūnau, štai aš kirčiu atimsiu iš tavęs tavo akių troškimą; tačiau tu nei raudosi, nei verksi, nei liesis tavo ašaros.
17Susilaikyk nuo verkimo, neapraudok mirusių, apsirišk savo galvos raiščiu, apsiauk kojas savo apavu, neuždenk savo lūpų ir nevalgyk žmonių duonos“.
18Taigi rytą aš kalbėjau tautai; ir vakare mirė mano žmona; o rytą aš padariau, kaip man buvo įsakyta.
19Ir tauta man tarė: „Ar mums nepasakysi, ką reiškia mums tai, ką tu darai?“
20Tada aš jiems atsakiau: „Man atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas:
21‘Kalbėk Izraelio namams: Taip sako Viešpats DIEVAS: Štai aš suteršiu savo šventovę, jūsų stiprybės puikybę, jūsų akių troškimą, tai, ko gailisi jūsų siela; o jūsų sūnūs ir jūsų dukterys, kuriuos palikote, kris nuo kalavijo.
22Ir jūs darysite, kaip aš dariau: jūs neužsidengsite savo lūpų ir nevalgysite žmonių duonos.
23Jūsų raiščiai bus ant jūsų galvų ir jūsų apavas ant jūsų kojų; jūs neraudosite ir neverksite; bet sunyksite dėl savo neteisybių ir raudosite vienas kitam.
24Taip Ezekielis jums yra ženklas; jūs darysite pagal visa tai, ką jis darė; ir tam įvykus, jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS’“.
25Be to, žmogaus sūnau, argi tą dieną, kai iš jų atimsiu jų stiprybę, jų šlovės džiaugsmą, jų akių troškimą ir tai, į ką jie nukreipia savo širdis, jų sūnus ir jų dukteris,
26argi nebus, kad tą dieną tas, kuris pabėgo, ateis pas tave, kad tavo ausims duotų tai išgirsti?
27Tą dieną tavo burna atsivers pabėgusiajam, ir tu kalbėsi ir nebebūsi nebylus; ir tu jiems būsi ženklas; ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS’“.