1Taip man parodė Viešpats DIEVAS: ir štai vasarinių vaisių pintinė.
2Ir jis tarė: „Ką matai, Amosai?“ Aš tariau: „Vasaros vaisių pintinę“. Tada VIEŠPATS man tarė: „Atėjo galas mano tautai Izraeliui; aš nebepraeisiu jiems pro šalį.
3Ir šventyklos giesmės tą dieną bus aimanomis, – sako Viešpats DIEVAS; – visur bus daug lavonų; juos išmes tylėdami“.
4Klausykite tai jūs, kurie praryjate nepasiturintįjį, kad padarytumėte galą šalies vargšams,
5sakydami: „Kada baigsis jaunas mėnulis, kad galėtume parduoti javus? Kada baigsis sabatas, kad galėtume pateikti kviečius, sumažindami efą, padidindami šekelį ir apgaule suklastodami svarstykles;
6kad pirktume vargšą už sidabrą ir nepasiturintįjį už avalynės porą; taip, ir parduotume kviečių atliekas?“
7VIEŠPATS prisiekė Jokūbo puikybe: „Tikrai niekada nepamiršiu nei vieno jų darbų.
8Argi dėl to nedrebės šalis ir negedės visi joje gyvenantys? Ir ji visa pakils kaip upė; ji bus išmesta ir paskandinta lyg Egipto upe“.
9„Ir įvyks tą dieną, – sako Viešpats DIEVAS, – kad aš padarysiu, jog saulė nusileis vidudienį ir aptemdys žemę šviesią dieną;
10ir aš paversiu jūsų šventes gedulu ir visas jūsų giesmes raudomis; ir uždėsiu ant visų strėnų ašutinę ir ant kiekvienos galvos plikę; padarysiu tai kaip gedėjimą dėl vienintelio sūnaus, ir to pabaigą – kaip karčią dieną.
11Štai ateina dienos, – sako Viešpats DIEVAS, – kai aš siųsiu badą į šalį, ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet VIEŠPATIES žodžių girdėjimo badą;
12jie klajos nuo jūros iki jūros ir nuo šiaurės iki rytų, jie lakstys ten ir atgal, ieškodami VIEŠPATIES žodžio, bet jo neras.
13Tą dieną alps iš troškulio gražios mergelės ir jaunuoliai.
14Kurie prisiekia Samarijos nuodėme ir sako: ‘Tavo dievas gyvas, o Danai’; ir: ‘Beer-Šebos būdas gyvas’, tie kris ir niekada nebeatsikels“.