1Na, o apie tą laiką karalius Erodas pakėlė rankas daryti pikta kai kuriems iš bažnyčios.
2Ir jis kalaviju nužudė Jono brolį Jokūbą.
3Ir matydamas, kad tai patiko žydams, jis tęsė toliau, kad suimtų ir Petrą (tada buvo Neraugintos duonos dienos).
4Ir jį sulaikęs jis pasodino jį į kalėjimą ir padavė saugoti keturiems ketvertams kareivių; norėdamas po Prisikėlimo išvesti jį tautai.
5Todėl Petras buvo laikomas kalėjime; bet už jį be perstojo buvo atliekama bažnyčios malda Dievui.
6Ir kai Erodas norėjo jį išvesti, tą pačią naktį Petras miegojo tarp dviejų kareivių, surištas dviejomis grandinėmis; o sargai prie durų saugojo kalėjimą.
7Ir štai pas jį atėjo Viešpaties angelas, ir kalėjime nušvito šviesa; ir jis sudavė Petrui i šoną bei jį pakėlė, sakydamas: „Greitai kelkis!“ Ir jo grandinės nukrito nuo jo rankų.
8Ir angelas jam tarė: „Susijuosk ir susirišk savo sandalus“. Ir jis taip padarė. Ir jis sako jam: „Užsimesk savo drabužį ir sek paskui mane“.
9Ir jis išėjo ir sekė paskui jį; ir nežinojo, kad tai buvo tikra, kas buvo angelo daroma; bet galvojo, kad jis matė regėjimą.
10Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, jie atėjo prie geležinių vartų, vedančių į miestą; kurie jiems patys savaime atsivėrė, ir jie išėjo ir praėjo pro vieną gatvę; ir angelas tuoj pat nuo jo nuėjo.
11Ir kai Petras atsipeikėjo, jis tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats siuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankos ir iš viso to, ko tikėjosi žydų tauta“.
12Ir tai apsvarstęs, jis atėjo prie namų Marijos, motinos Jono, pravarde Morkus; kur daugelis susirinkę meldėsi.
13Ir kai Petras beldėsi į vartų duris, atėjo panelė, vardu Roda, paklausyti.
14Ir pažinusi Petro balsą ji iš džiaugsmo neatidarė vartų, bet įbėgo ir papasakojo, kad Petras stovįs priešais vartus.
15O jie tarė jai: „Tu pamišusi“. Bet ji be perstojo tvirtino, kad tai buvo taip. Tada jie tarė: „Tai – jo angelas“.
16Bet Petras toliau beldėsi; ir atidarę duris bei jį pamatę jie apstulbo.
17Bet jis, pamojęs jiems ranka, kad jie tylėtų, papasakojo jiems, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Ir jis tarė: „Eikite, apsakykite šitai Jokūbui ir broliams“. Ir jis išėjo ir nuėjo į kitą vietą.
18Na, o vos tik atėjus dienai, tarp kareivių buvo nemažas sąmyšis, kas gi atsitiko Petrui.
19Ir kai Erodas jo ieškojo ir nerado, jis ištardė sargus ir įsakė, kad jie būtų nužudyti. Ir jis ėjo žemyn iš Judėjos į Cezarėją bei ten pasiliko.
20Ir Erodas buvo labai nepatenkintas tais iš Tyro ir Sidono; bet jie vieningai atėjo pas jį ir, susidraugavę su Blastu, karaliaus rūmininku, prašė taikos; nes jų kraštas buvo maitinamas karaliaus krašto.
21Ir paskirtą dieną Erodas, pasipuošęs karališkais drabužiais, atsisėdo į savo sostą ir sakė jiems kalbą.
22Ir tauta sušuko, sakydama: „ Tai – dievo, o ne žmogaus balsas“.
23Ir tuoj pat jam smogė Viešpaties angelas, nes jis nedavė Dievui šlovės; ir jis buvo suėstas kirmėlių ir išleido dvasią.
24Bet Dievo žodis augo ir dauginosi.
25Ir Barnabas bei Saulius, atlikę savo tarnystę, grįžo iš Jeruzalės ir pasiėmė su savimi Joną, pravarde Morkus.