Acts 12
1 Na, o apie tą laiką karalius Erodas pakėlė rankas daryti pikta kai kuriems iš bažnyčios.
2 Ir jis kalaviju nužudė Jono brolį Jokūbą.
3 Ir matydamas, kad tai patiko žydams, jis tęsė toliau, kad suimtų ir Petrą (tada buvo Neraugintos duonos dienos).
4 Ir jį sulaikęs jis pasodino jį į kalėjimą ir padavė saugoti keturiems ketvertams kareivių; norėdamas po Prisikėlimo išvesti jį tautai.
5 Todėl Petras buvo laikomas kalėjime; bet už jį be perstojo buvo atliekama bažnyčios malda Dievui.
6 Ir kai Erodas norėjo jį išvesti, tą pačią naktį Petras miegojo tarp dviejų kareivių, surištas dviejomis grandinėmis; o sargai prie durų saugojo kalėjimą.
7 Ir štai pas jį atėjo Viešpaties angelas, ir kalėjime nušvito šviesa; ir jis sudavė Petrui i šoną bei jį pakėlė, sakydamas: „Greitai kelkis!“ Ir jo grandinės nukrito nuo jo rankų.
8 Ir angelas jam tarė: „Susijuosk ir susirišk savo sandalus“. Ir jis taip padarė. Ir jis sako jam: „Užsimesk savo drabužį ir sek paskui mane“.
9 Ir jis išėjo ir sekė paskui jį; ir nežinojo, kad tai buvo tikra, kas buvo angelo daroma; bet galvojo, kad jis matė regėjimą.
10 Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, jie atėjo prie geležinių vartų, vedančių į miestą; kurie jiems patys savaime atsivėrė, ir jie išėjo ir praėjo pro vieną gatvę; ir angelas tuoj pat nuo jo nuėjo.
11 Ir kai Petras atsipeikėjo, jis tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats siuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankos ir iš viso to, ko tikėjosi žydų tauta“.
12 Ir tai apsvarstęs, jis atėjo prie namų Marijos, motinos Jono, pravarde Morkus; kur daugelis susirinkę meldėsi.
13 Ir kai Petras beldėsi į vartų duris, atėjo panelė, vardu Roda, paklausyti.
14 Ir pažinusi Petro balsą ji iš džiaugsmo neatidarė vartų, bet įbėgo ir papasakojo, kad Petras stovįs priešais vartus.
15 O jie tarė jai: „Tu pamišusi“. Bet ji be perstojo tvirtino, kad tai buvo taip. Tada jie tarė: „Tai – jo angelas“.
16 Bet Petras toliau beldėsi; ir atidarę duris bei jį pamatę jie apstulbo.
17 Bet jis, pamojęs jiems ranka, kad jie tylėtų, papasakojo jiems, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Ir jis tarė: „Eikite, apsakykite šitai Jokūbui ir broliams“. Ir jis išėjo ir nuėjo į kitą vietą.
18 Na, o vos tik atėjus dienai, tarp kareivių buvo nemažas sąmyšis, kas gi atsitiko Petrui.
19 Ir kai Erodas jo ieškojo ir nerado, jis ištardė sargus ir įsakė, kad jie būtų nužudyti. Ir jis ėjo žemyn iš Judėjos į Cezarėją bei ten pasiliko.
20 Ir Erodas buvo labai nepatenkintas tais iš Tyro ir Sidono; bet jie vieningai atėjo pas jį ir, susidraugavę su Blastu, karaliaus rūmininku, prašė taikos; nes jų kraštas buvo maitinamas karaliaus krašto.
21 Ir paskirtą dieną Erodas, pasipuošęs karališkais drabužiais, atsisėdo į savo sostą ir sakė jiems kalbą.
22 Ir tauta sušuko, sakydama: „ Tai – dievo, o ne žmogaus balsas“.
23 Ir tuoj pat jam smogė Viešpaties angelas, nes jis nedavė Dievui šlovės; ir jis buvo suėstas kirmėlių ir išleido dvasią.
24 Bet Dievo žodis augo ir dauginosi.
25 Ir Barnabas bei Saulius, atlikę savo tarnystę, grįžo iš Jeruzalės ir pasiėmė su savimi Joną, pravarde Morkus.