1Pirmąjį veikalą buvau sudaręs, o Teofiliau, apie viską, ką Jėzus pradėjo ir daryti, ir mokyti
2iki tos dienos, kurioje buvo paimtas aukštyn po to, kai per Šventąją DVASIĄ davė įsakymus apaštalams, kuriuos buvo išsirinkęs;
3kuriems taipogi jis gyvas pasirodė po savo kančios daugeliu patikimų įrodymų, jų regėtas keturiasdešimt dienų ir kalbėjęs apie Dievo karalystei priklausančius dalykus;
4ir susirinkęs su jais jiems įsakė, kad neišeitų iš Jeruzalės, bet lauktų Tėvo pažado, „kurį, – jis sako, – girdėjote iš manęs.
5Nes Jonas, tiesa, krikštijo vandeniu; bet jūs po nedaugelio dienų būsite pakrikštyti Šventąja DVASIA“.
6Todėl kai jie buvo susirinkę, paklausė jo, sakydami: „Viešpatie, ar tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?“
7O jis tarė jiems: „Ne jums žinoti laikus ar laikotarpius, kuriuos Tėvas nustatė savo valdžia.
8Bet kai ant jūsų ateis Šventoji DVASIA, gausite jėgą; ir būsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki tolimiausio žemės pakraščio“.
9Ir jam pasakius tai, jiems bežiūrint jis buvo paimtas aukštyn; ir debesis paėmė jį nuo jų akių.
10Ir kol jam kylant jie įdėmiai žiūrėjo į dangų, štai prie jų stovėjo du vyrai baltais drabužiais;
11kurie taip pat tarė: „Galilėjos vyrai, kodėl stovite žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, kuris nuo jūsų yra paimtas į dangų, ateis lygiai taip pat, kaip matėte jį einant į dangų“.
12Tada jie sugrįžo į Jeruzalę nuo kalno, vadinamo Alyvų, kuris nuo Jeruzalės – sabato dienos kelionės atstumu.
13Ir kai jie įėjo, jie užlipo į aukštutinį kambarį, kur buvo apsistojęs Petras ir Jokūbas, ir Jonas, ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Simonas Zelotas, ir Jokūbo brolis Judas.
14Šitie visi vieningai pasiliko maldoje ir prašymuose su moterimis ir Jėzaus motina Marija, ir jo broliais.
15Ir tomis dienomis atsistojo Petras mokinių viduryje ir tarė (vardų skaičius kartu buvo apie šimtą dvidešimt):
16„Vyrai ir broliai, turėjo išsipildyti šis Raštas, kurį Šventoji DVASIA anksčiau kalbėjo Dovydo burna apie Judą, kuris buvo vadovas tiems, kurie suėmė Jėzų.
17Nes jis buvo priskaičiuotas prie mūsų ir buvo gavęs šios tarnystės dalį.
18Šitas gi neteisybės atlyginimu nusipirko lauką; ir, krisdamas žemyn galva, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto.
19Ir tai buvo žinoma visiems gyventojams Jeruzalėje; taip, kad šitas laukas jų tikrąja kalba yra vadinamas Akeldama, tai yra Kraujo laukas.
20Nes yra parašyta Psalmių knygoje: ‘Jo buveinė tebūna tuščia, ir niekas joje tenegyvena; o kitas teima jo vyskupystę’.
21Todėl iš tų vyrų, kurie visą laiką buvo su mumis, kai Viešpats Jėzus tarp mūsų įeidavo ir išeidavo,
22pradedant nuo Jono krikšto iki tos dienos, kai jis buvo nuo mūsų paimtas aukštyn, vienas turi būti paskirtas su mumis jo prisikėlimo liudytoju“.
23Ir jie paskyrė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, kuris buvo pramintas Justu, ir Motiejų.
24Ir jie meldėsi ir tarė: „Tu, Viešpatie, kuris pažįsti visų širdis, parodyk, kurį iš tų dviejų esi išsirinkęs,
25kad jis užimtų dalį šitos tarnystės ir apaštalystės, nuo kurios Judas nusižengimu atkrito, kad eitų į savąją vietą“.
26Ir jie metė jų burtus; ir burtas krito Motiejui; ir jis buvo priskaičiuotas prie vienuolikos apaštalų.