2 Samuel 1
1 Na, o atsitiko po Sauliaus mirties, Dovydui sugrįžus nuo amalekiečių žudynių, ir Dovydui pasilikus dvi dienas Ciklage;
2 trečiąją dieną įvyko, kad štai vyras atėjo iš stovyklos nuo Sauliaus su perplėštais drabužiais ir žemėmis ant galvos; ir atėjęs pas Dovydą, jis parpuolė ant žemės ir išreiškė pagarbą.
3 Ir Dovydas jam tarė: „Iš kur ateini?“ O jis jam tarė: „Pabėgau iš Izraelio stovyklos“.
4 Ir Dovydas jam tarė: „Kaip ėjosi? Pasakyk man, meldžiu tave“. Ir jis atsakė: „Tauta pabėgusi iš mūšio, ir daugelis iš tautos taip pat kritę ir žuvę; taip pat Saulius ir jo sūnus Jonatanas yra mirę“.
5 Ir Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam pranešė: „Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jonatanas mirę?“
6 Ir jaunuolis, kuris jam pranešė, tarė: „Visai atsitiktinai buvau ant Gilbojos kalno ir žiūriu, Saulius pasirėmęs ant savo ieties; ir štai vežimai ir raiteliai sekė jam įkandin.
7 Ir pažvelgęs sau už nugaros ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Ir aš atsiliepiau: ‘Aš čia’.
8 O jis man tarė: ‘Kas tu esi?’ Ir aš jam atsakiau: ‘Aš esu amalekietis’.
9 Jis man vėl tarė: ‘Stokis, meldžiu tave, prie manęs ir nužudyk mane; nes didžiulis skausmas yra mane apėmęs, kadangi visa gyvybė tebėra manyje’.
10 Taigi, atsistojęs prie jo, aš jį nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis kritęs nebegalės gyventi; ir paėmęs karūną, buvusią ant jo galvos, ir apyrankę, buvusią ant jo rankos, jas čia atnešiau savo viešpačiui“.
11 Tada Dovydas, nutvėręs savo drabužius, persiplėšė juos; taip pat ir visi su juo buvę vyrai;
12 ir jie raudojo, verkė ir iki vakaro pasninkavo dėl Sauliaus, dėl jo sūnaus Jonatano, dėl VIEŠPATIES tautos ir dėl Izraelio namų; nes jie buvo kritę nuo kalavijo.
13 Ir Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam buvo pranešęs: „Iš kur tu esi?“ Ir jis atsakė: „Aš esu ateivio sūnus, amalekietis“.
14 Ir Dovydas jam tarė: „Kaip tu nebijojai ištiesti savo rankos VIEŠPATIES pateptajam sunaikinti?“
15 Ir Dovydas pašaukė vieną iš jaunuolių ir tarė: „Prieik, pulk jį“. Ir jis jam smogė, kad jis mirė.
16 Ir Dovydas jam tarė: „Tavo kraujas tebūna ant tavo galvos; nes tavo burna paliudijo prieš tave, sakydama: ‘Aš nužudžiau VIEŠPATIES pateptąjį’“.
17 Ir Dovydas raudojo šia rauda dėl Sauliaus ir dėl jo sūnaus Jonatano
18 (taip pat jis sakė, kad jie mokytų Judos vaikus naudotis lanku; štai tai yra užrašyta Jašero knygoje):
19 „Izraelio grožybė yra užmušta tavo aukštumose; kaip yra kritę galingieji!
20 Nepraneškite to Gate, neskelbkite to Aškelono gatvėse; kad nesidžiaugtų filistinų dukterys, kad nešvęstų pergalės neapipjaustytųjų dukterys.
21 Jūs, Gilbojos kalnai, tenebūna rasos nei lietaus ant jūsų, nei aukojimų laukų; nes ten yra niekšiškai atmestas galingųjų skydas, Sauliaus skydas, tarsi jis nebūtų buvęs pateptas aliejumi.
22 Nuo užmuštųjų kraujo, nuo galingųjų riebalų Jonatano lankas neatsigręždavo, ir Sauliaus kalavijas nesugrįždavo tuščias.
23 Saulius ir Jonatanas buvo numylėti ir mieli jų gyvenime, ir jų mirtyje jie nebuvo perskirti; jie buvo greitesni negu ereliai, stipresni negu liūtai.
24 Jūs, Izraelio dukterys, raudokite dėl Sauliaus, kuris jus apvilkdavo skaisčiai raudonu ir kitais malonumais, kuris uždėdavo aukso papuošalus ant jūsų drabužių.
25 Kaip krito galingieji mūšio vidury! O Jonatanai, tu buvai užmuštas tavo aukštumose.
26 Aš sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai; labai mielas man buvai; tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.
27 Kaip krito galingieji ir pražuvo karo ginklai!“