2 Kings 7
1 Ir pranašų sūnūs tarė Elišai: „Štai dabar vieta, kurioje gyvename su tavimi, yra mums per ankšta.
2 Eikime, meldžiame tave, prie Jordano, kiekvienas paimkime iš ten po rąstą ir pasistatykime ten sau vietą, kur galėtume gyventi“. Ir jis atsakė: „Eikite“.
3 Ir vienas tarė: „Teikis, meldžiu tave, eiti su savo tarnais“. Ir jis atsakė: „Eisiu“.
4 Taigi jis su jais nuėjo. Ir atėję prie Jordano jie kirto medžius.
5 Bet vienam bekertant rąstą, kirvio pentis įkrito į vandenį; ir jis sušuko, tardamas: „Vargas, valdove, ji buvo paskolinta!“
6 Ir Dievo vyras tarė: „Kur ji įkrito?“ Ir jis jam parodė tą vietą. Ir jis nupjovė pagalį ir jį ten įmetė; ir geležis išplaukė.
7 Todėl jis tarė: „Pasiimk ją “. Ir jis ištiesė savo ranką ir ją paėmė.
8 Tada Sirijos karalius kariavo prieš Izraelį ir tarėsi su savo tarnais, sakydamas: „Tokioje ir tokioje vietoje bus mano stovykla“.
9 Ir Dievo vyras pasiuntė Izraelio karaliui, sakydamas: „Saugokis, kad neitum pro tokią vietą; nes ten yra atėję sirai“.
10 Ir Izraelio karalius pasiuntė į tą vietą, apie kurią Dievo vyras jam buvo pasakęs ir įspėjęs, ir ten išsigelbėjo ne vieną ir ne du kartus.
11 Todėl Sirijos karaliaus širdis labai sunerimo dėl šito dalyko; ir jis, pašaukęs savo tarnus, tarė jiems: „Ar man nepasakysite, kas iš mūsų yra už Izraelio karalių?“
12 Ir vienas iš jo tarnų tarė: „Niekas, mano viešpatie, o karaliau; bet pranašas Eliša, esantis Izraelyje, praneša Izraelio karaliui žodžius, kuriuos tu kalbi savo miegamajame“.
13 Ir jis tarė: „Eikite ir iššnipinėkite, kur jis yra, kad nusiųsčiau ir jį atvesčiau“. Ir jam buvo pranešta, sakant: „Štai jis Dotane“.
14 Taigi jis ten nusiuntė žirgų bei vežimų ir didelę kariuomenę; ir atvykę nakčia, jie apsupo tą miestą.
15 Ir Dievo vyro tarnui anksti atsikėlus ir išėjus, štai kariuomenė, apsupusi miestą su žirgais ir vežimais. Ir jo tarnas jam tarė: „Vargas, mano viešpatie! Kaip darysime?“
16 Ir jis atsakė: „Nebijok; nes daugiau yra tų, kurie yra su mumis, negu tų, kurie yra su jais“.
17 Ir Eliša meldėsi ir tarė: „VIEŠPATIE, meldžiu tave, atverk jo akis, kad matytų“. Ir VIEŠPATS atvėrė jaunuolio akis; ir jis matė: ir štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų aplink Elišą.
18 Ir jiems atėjus žemyn pas jį, Eliša meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „Ištik, meldžiu tave, šitą tautą aklumu“. Ir jis ištiko juos aklumu pagal Elišos žodį.
19 Ir Eliša jiems tarė: „Tai ne tas kelias ir ne tas miestas; eikite paskui mane, o aš jus nuvesiu pas tą vyrą, kurio ieškote“. Bet jis juos nuvedė į Samariją.
20 Ir įvyko, kad jiems atėjus į Samariją, Eliša tarė: „VIEŠPATIE, atverk šitų žmonių akis, kad jie matytų“. Ir VIEŠPATS atvėrė jiems akis, ir jie pamatė; ir štai jie buvo Samarijos viduryje.
21 Ir Izraelio karalius, juos pamatęs, tarė Elišai: „Ar man juos sumušti, mano tėve? Ar man juos sumušti?“
22 O jis atsakė: „Nesumušk jų; argi sumuštum tuos, kuriuos paėmei į nelaisvę savo kalaviju ir savo lanku? Padėk priešais juos duonos ir vandens, kad jie valgytų ir gertų, ir eitų pas savo valdovą“.
23 Ir jis jiems paruošė daug maisto; ir jiems pavalgius ir atsigėrus, jis juos paleido, ir jie nuėjo pas savo valdovą. Taigi Sirijos būriai daugiau nebeatėjo į Izraelio šalį.
24 Ir po to įvyko, kad Sirijos karalius Ben-Hadadas, surinkęs visą savo kariuomenę, nuėjo aukštyn ir apgulė Samariją.
25 Ir buvo didelis badas Samarijoje; ir štai jie apgulė ją, kol asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabrinių, o ketvirtis kabo balandžių mėšlo – už penkis sidabrinius.
26 Ir Izraelio karaliui einant ant sienos pro šalį, viena moteris jam šaukė, sakydama: „Padėk, mano viešpatie, o karaliau“.
27 Ir jis tarė: „Jei VIEŠPATS tau nepadeda, iš kur aš tau padėsiu? Iš klojimo ar iš vyno spaustuvo?“
28 Ir karalius jai tarė: „Kas tau yra?“ Ir ji atsakė: „Šita moteris man tarė: ‘Duok savo sūnų, kad jį šiandien valgytume, o mano sūnų rytoj valgysime’.
29 Taigi išsivirėme mano sūnų ir jį suvalgėme; o kitą dieną aš jai pasakiau: ‘Duok savo sūnų, kad jį valgytume’; bet ji paslėpė savo sūnų“.
30 Ir įvyko, kai karalius išgirdo tos moters žodžius, jis perplėšė savo drabužius; ir jis perėjo siena, ir liaudis pažiūrėjo, ir štai jis ant savo kūno turėjo apačioje pasivilkęs ašutinę.
31 Tada jis tarė: „Dievas tepadaro man taip ir dar daugiau, jei Šafato sūnaus Elišos galva šią dieną pasiliks ant jo“.
32 Bet Eliša sėdėjo savo namuose ir vyresnieji sėdėjo su juo; ir karalius pasiuntė nuo savo akivaizdos vyrą; bet pasiuntiniui dar neatėjus pas jį, jis tarė vyresniesiems: „Ar matote, kaip šitas žmogžudžio sūnus pasiuntė mano galvos nuimti? Žiūrėkite, kai pasiuntinys ateis, uždarykite duris ir tvirtai laikykite jį duryse; argi ne jo valdovo kojų garsas jo užnugaryje?“
33 Ir jam su jais tebekalbant, štai pas jį žemyn atėjo pasiuntinys; ir jis tarė: „Štai šita nelaimė yra nuo VIEŠPATIES; ko man dar belaukti iš VIEŠPATIES?“