2 Kings 10
1 Ir pranašas Eliša pašaukė vieną iš pranašų vaikų ir jam tarė: „Susijuosk strėnas, pasiimk į ranką šitą aliejaus indą ir eik į Ramot-Gileadą;
2 ir ten atėjęs, ieškok Nimšio sūnaus Jehozapato sūnaus Jehuvo, ir įėjęs liepk jam pakilti iš jo brolių tarpo ir įvesk jį į vidinį kambarį;
3 tada, paėmęs aliejaus indą, išpilk jį jam ant galvos ir tark: „Taip sako VIEŠPATS: „Aš tave patepiau Izraelio karaliumi“. Paskui, atidaręs duris, bėk ir nelauk“.
4 Taigi jaunuolis, tai yra jaunuolis pranašas, ėjo į Ramot-Gileadą.
5 Ir kai jis atėjo, štai sėdėjo kariuomenės vadai; ir jis tarė: „Turiu tau pavedimą, o vade“. O Jehuvas tarė: „Kuriam iš mūsų visų?“ Ir jis tarė: „Tau, o vade“.
6 Ir atsikėlęs jis įėjo į namus; ir jis išpylė aliejų jam ant galvos, ir jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau karaliumi VIEŠPATIES tautai – Izraeliui.
7 Ir tu sumuši savo valdovo Ahabo namus, kad aš atkeršyčiau už savo tarnų pranašų kraują ir už visų VIEŠPATIES tarnų kraują Jezabelės rankoje.
8 Nes visi Ahabo namai pražus; ir aš iškirsiu iš Ahabo tą, kuris šlapinasi į sieną, ir tą, kuris yra užrakintas ir paliktas Izraelyje;
9 ir padarysiu Ahabo namus kaip Nebato sūnaus Jeroboamo namus ir kaip Ahijos sūnaus Baašos namus;
10 ir Jezabelę ės šunys Jezreelio dalyje, ir niekas jos nelaidos’“. Ir atidaręs duris jis pabėgo.
11 Tada Jehuvas išėjo pas savo viešpaties tarnus; ir vienas jam tarė: „Ar viskas gerai? Ko tas beprotis atėjo pas tave?“ O jis jiems tarė: „Jūs žinote tą žmogų ir jo kalbą“.
12 Ir jie tarė: „ Tai melas; pasakyk mums dabar“. O jis tarė: „Taip ir taip jis man kalbėjo, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’“.
13 Tada jie pasiskubino ir paėmė kiekvienas savo drabužį, klojo jį po juo ant laiptų viršaus ir pūtė trimitus, sakydami: „Jehuvas yra karalius“.
14 Taip Nimšio sūnaus Jehozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Joramą (na, o Joramas saugojo Ramot-Gileadą, jis ir visas Izraelis, dėl Sirijos karaliaus Hazaelio.
15 Bet karalius Joramas buvo sugrįžęs gydytis Jezreelyje nuo žaizdų, kurių jam buvo padarę sirai, kai jis kovojo su Sirijos karaliumi Hazaeliu). Ir Jehuvas tarė: „Jei tai yra jūsų noras, tuomet niekas teneišeina nei nepabėga iš miesto, kad nenueitų ir to nepraneštų Jezreelyje“.
16 Taigi Jehuvas važiavo vežime ir vyko į Jezreelį; nes ten gulėjo Joramas. Ir Judos karalius Ahazijas buvo atėjęs žemyn Joramo aplankyti.
17 Ir sargybinis stovėjo bokšte Jezreelyje ir, pamatęs Jehuvo būrį, jam beatvažiuojant, jis tarė: „Matau būrį“. O Joramas tarė: „Imk raitelį ir nusiųsk jų pasitikti, ir tegul jis sako: ‘ Ar taika?’“
18 Taigi vienas nuvyko raitas jo pasitikti ir tarė: „Taip sako karalius: ‘ Ar taika?’“ O Jehuvas pasakė: „Kas tau darbo dėl taikos? Apsisuk man iš paskos“. Ir sargybinis pranešė, sakydamas: „Pasiuntinys atvyko pas juos, bet negrįžta“.
19 Tada jis išsiuntė antrą raitąjį, kuris pas juos atvykęs, tarė: „Taip sako karalius: „ Ar taika?“ O Jehuvas atsakė: „Kas tau darbo dėl taikos? Apsisuk man iš paskos“.
20 Ir sargybinis pranešė, sakydamas: „Jis atėjo pas juos, bet negrįžta; o važiavimas – kaip Nimšio sūnaus Jehuvo važiavimas; nes jis važiuoja padūkusiai“.
21 Ir Joramas tarė: „Pakinkykit“. Ir jam pakinkė vežimą. Ir Izraelio karalius Joramas ir Judos karalius Ahazijas išvažiavo kiekvienas savo vežimu; ir jie išvažiavo prieš Jehuvą ir jį sutiko jezreeliečio Naboto dalyje.
22 Ir įvyko, kai Joramas pamatė Jehuvą, jis tarė: „ Ar taika, Jehuvai?“ Ir jis atsakė: „Kokia taika, kol yra tiek daug tavo motinos Jezabelės paleistuvysčių ir jos raganavimų?“
23 Ir Joramas apsuko savo rankas ir bėgo, sakydamas Ahazijui: „Išdavystė, o Ahazijau“.
24 O Jehuvas iš visų jėgų įtempęs lanką, iššovė Joramui į tarpupetį, ir strėlė pervėrė jo širdį, ir jis susmuko savo vežime.
25 Tada Jehuvas tarė savo vadui Bidkarui: „Pakelk jį ir numesk ant jezreeliečio Naboto lauko sklypo; nes prisimink, kai aš ir tu jojome kartu paskui jo tėvą Ahabą, VIEŠPATS uždėjo ant jo šitą naštą:
26 ‘Tikrai aš vakar mačiau Naboto kraują ir jo sūnų kraują, – sako VIEŠPATS; – aš tau atlyginsiu ant šito žemės sklypo, – sako VIEŠPATS’. Todėl dabar paimk ir numesk jį ant žemės sklypo pagal VIEŠPATIES žodį“.
27 Bet tai pamatęs, Judos karalius Ahazijas bėgo sodo namo keliu. Ir Jehuvas sekė paskui jį ir sakė: „Sumuškite ir jį vežime“. Ir jie taip padarė Gūro pakilime, esančiame prie Ibleamo. Ir jis pabėgo į Megidą ir ten mirė.
28 O jo tarnai jį pargabeno vežime į Jeruzalę ir palaidojo jį jo kape prie jo tėvų Dovydo mieste.
29 O vienuoliktaisiais Ahabo sūnaus Joramo metais Ahazijas pradėjo karaliauti Judai.
30 Ir Jehuvui atvykus į Jezreelį, tai išgirdo Jezabelė; ji išsidažė veidą, pasipuošė galvą ir žiūrėjo pro langą.
31 Ir Jehuvui įeinant pro vartus, ji tarė: „Ar turėjo Zimris ramybę, nužudęs savo valdovą?“
32 O jis pakėlė savo veidą į langą ir tarė: „Kas su manimi? Kas?“ Ir du ar trys eunuchai pažvelgė į jį.
33 Ir jis tarė: „Meskite ją žemyn“. Taigi jie numetė ją žemyn; ir jos kraujo užtiško ant sienos bei žirgų; ir jis ją mindžiojo po kojomis.
34 Ir įėjęs į vidų jis valgė, gėrė ir tarė: „Eikite ir žiūrėkite dabar tą prakeiktąją ir ją palaidokite; nes ji yra karaliaus duktė“.
35 Ir jie nuėjo jos laidoti; bet jie nieko iš jos neberado, tik kaukolę, pėdas ir jos rankų plaštakas.
36 Todėl jie sugrįžo ir jam pranešė. Ir jis tarė: „Tai VIEŠPATIES žodis, kurį jis kalbėjo per savo tarną tišbietį Eliją, sakydamas: ‘Jezreelio dalyje šunys ės Jezabelės kūną;
37 ir Jezabelės lavonas bus kaip mėšlas lauko paviršiuje, Jezreelio dalyje; kad nesakytų: ‘Tai Jezabelė’“.