2 Chronicles 13
1 Tada Saliamonas tarė: „VIEŠPATS sakė, kad jis nori gyventi tirštoje tamsoje.
2 Bet aš tau pastačiau gyvenamus namus ir vietą tau gyventi per amžius“.
3 Ir karalius, atsukęs veidą, palaimino visą Izraelio susirinkimą; o visas Izraelio susirinkimas stovėjo.
4 Ir jis tarė: „ Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo rankomis įvykdė tai, ką savo burna kalbėjo mano tėvui Dovydui, sakydamas:
5 Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą iš Egipto šalies, neišsirinkau iš visų Izraelio genčių miesto statyti namams, kad ten būtų mano vardas; ir neišsirinkau jokio vyro, kad būtų mano tautos Izraelio valdovas;
6 bet išsirinkau Jeruzalę, kad ten būtų mano vardas; ir išsirinkau Dovydą, kad valdytų mano tautą Izraelį.
7 Na, o tai buvo mano tėvo Dovydo širdyje statyti namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.
8 Bet VIEŠPATS tarė mano tėvui Dovydui: ‘Kadangi tai buvo tavo širdyje statyti namus mano vardui, gerai darei, kad tai buvo tavo širdyje;
9 tačiau tu nestatysi namų; bet tavo sūnus, kuris išeis iš tavo strėnų, jis pastatys namus mano vardui’.
10 Taigi VIEŠPATS įvykdė savo žodį, kurį kalbėjo: nes aš kėliausi į savo tėvo Dovydo vietą ir atsisėdau Izraelio soste, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui.
11 Ir juose padėjau skrynią, kurioje yra VIEŠPATIES sandora, kurią jis sudarė su Izraelio vaikais“.
12 Ir jis atsistojo prieš VIEŠPATIES aukurą viso Izraelio susirinkimo akivaizdoje ir išskėtė rankas;
13 nes Saliamonas buvo padaręs penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio varinę pakylą ir ją pastatė kiemo viduryje; jis atsistojo ant jos, atsiklaupė ant kelių viso Izraelio susirinkimo akivaizdoje, išskėtė rankas į dangų
14 ir tarė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, nei danguje, nei žemėje nėra Dievo, kuris būtų lygus tau; kuris laikytųsi sandoros ir parodytų gailestingumą savo tarnams, vaikščiojantiems tavo akivaizdoje visa savo širdimi;
15 tu ištesėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui tai, ką jam pažadėjai; ir kalbėjai savo burna bei išpildei tai savo ranka, kaip yra šią dieną.
16 Taigi dabar, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, ištesėk savo tarnui Dovydui, mano tėvui tai, ką jam pažadėjai, sakydamas: ‘Tau nepritrūks vyro mano akivaizdoje, kad sėdėtų Izraelio soste; jei tik tavo vaikai žiūrėsis savo kelio, kad vaikščiotų pagal mano įstatymą, kaip tu vaikščiojai mano akivaizdoje’.
17 Tad dabar, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tepasitvirtina tavo žodis, kurį kalbėjai savo tarnui Dovydui.
18 Bet ar tikrai Dievas gyvens su žmonėmis žemėje? Štai dangus ir dangų dangus negali tavęs sutalpinti; tai kaip juo mažiau šitie namai, kuriuos pastačiau?!
19 Taigi atsižvelk į savo tarno maldą ir į jo prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, kad išklausytum šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas meldžiasi tavo akivaizdoje;
20 kad dieną ir naktį tavo akys būtų atvertos tiems namams, tai vietai, apie kurią sakei, kad ten pastatysi savo vardą; kad išklausytum maldą, kuria tavo tarnas melsis šitos vietos link.
21 Todėl išklausyk savo tarno ir savo tautos Izraelio prašymų, kuriais jie melsis šitos vietos link; išgirsk iš savo buveinės – iš dangaus; o išgirdęs atleisk.
22 Jei kas nusidės prieš savo artimą ir jam uždės priesaiką, kad prisaikdintų jį, ir ta priesaika ateis prieš tavo aukurą šituose namuose;
23 tuomet išgirsk iš dangaus ir veik, ir teisk savo tarnus, atlygindamas nedorėliui, atmokėdamas jo kelią ant jo paties galvos; ir išteisindamas teisųjį, duodamas jam pagal jo teisumą.
24 Jei tavo tauta Izraelis bus nugalėta tavo priešo akivaizdoje dėl to, kad jie prieš tave nusidėjo; ir jei sugrįš ir išpažins tavo vardą, melsis ir prašys tavo akivaizdoje šituose namuose;
25 tuomet išgirsk iš dangų ir atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę, ir juos sugrąžink į šalį, kurią davei jiems ir jų tėvams.
26 Kai dangus bus uždarytas ir nebus lietaus dėl to, kad jie prieš tave nusidėjo; tačiau jeigu jie melsis šitos vietos link ir išpažins tavo vardą, ir nusigręš nuo savo nuodėmės, kai tu juos varginsi;
27 tuomet išgirsk iš dangaus ir atleisk savo tarnų bei savo tautos Izraelio nuodėmę, pamokęs juos gerojo kelio, kuriuo jie turi vaikščioti; ir pasiųsk lietaus savo šaliai, kurią davei savo tautai kaip paveldą.
28 Jei badas bus šalyje, jei bus maras, jei bus džiovinantis pūtimas ar pelėsiai, skėriai ar vikšrai; jei jų priešai juos apguls jų šalies miestuose; kokia bebus žaizda ar liga;
29 tuomet kokia malda ar kokiu prašymu melsis koks nors žmogus ar visa tavo tauta Izraelis, kai kiekvienas pažins savo žaizdą ir savo sielvartą, ir išskės rankas šituose namuose;
30 tuomet išgirsk iš dangaus, savo gyvenamos vietos, ir atleisk, ir duok kiekvienam, kurio širdį tu pažįsti, pagal visus jo kelius (nes tu vienintelis pažįsti žmonių vaikų širdis);
31 kad jie tavęs bijotų, vaikščiodami tavo keliais tol, kol jie gyvens šalyje, kurią davei mūsų tėvams.
32 Taip pat dėl ateivio, kuris nėra iš tavo tautos Izraelio, bet yra atėjęs iš tolimo krašto dėl tavo didžiojo vardo, dėl tavo galingos rankos ir tavo ištiestos rankos; jei jie ateis ir melsis šiuose namuose;
33 tuomet išgirsk iš dangų – iš savo gyvenamos vietos, ir padaryk pagal visa tai, dėl ko ateivis tavęs šauksis; kad visos žemės tautos pažintų tavo vardą ir tavęs bijotų kaip tavo tauta Izraelis, ir kad žinotų, kad šitie namai, kuriuos pastačiau, yra vadinami tavo vardu.
34 Jei tavo tauta išeis į karą prieš savo priešus keliu, kuriuo tu juos pasiųsi, ir tau melsis link šito miesto, kurį išsirinkai, ir link namų, kuriuos pastačiau tavo vardui;
35 tuomet išgirsk iš dangų jų maldą bei jų prašymą ir paremk jų reikalą.
36 Jeigu jie prieš tave nusidės (nes nėra žmogaus, kuris nenusidėtų), o tu, supykęs ant jų, juos atiduosi jų priešų akivaizdoje, ir jie nusives juos nelaisvėn į tolimą ar artimą šalį;
37 tačiau jeigu jie susiprotės šalyje, į kurią bus išvesti į nelaisvę, ir atsigręš, ir tau melsis savo nelaisvės šalyje, sakydami: ‘Mes nusidėjome, neteisingai elgėmės ir padarėme nedorybę’,
38 jei jie sugrįš pas tave visa savo širdimi bei visa savo siela savo nelaisvės šalyje, į kurią juos išvedė nelaisvėn, ir melsis link savo šalies, kurią davei jų tėvams, ir link miesto, kurį išsirinkai, ir link namų, kuriuos pastačiau tavo vardui;
39 tuomet išgirsk iš dangų – iš savo gyvenamos vietos, jų maldą bei jų prašymus ir paremk jų reikalą, ir atleisk savo tautai, kuri tau nusidėjo.
40 Dabar, mano Dieve, meldžiu tave, tebūna tavo akys atviros ir tavo ausys dėmesingos maldai, atliekamai šitoje vietoje.
41 Taigi dabar pakilk, o VIEŠPATIE Dieve, į savo poilsio vietą, tu ir tavo stiprybės skrynia; tavo kunigai, o VIEŠPATIE Dieve, tebūna apsirengę išgelbėjimu ir tegul tavo šventieji džiaugiasi gerumu.
42 O VIEŠPATIE Dieve, nenugręžk savo pateptojo veido; atsimink savo tarno Dovydo gailestingumus“.