1 Samuel 16
1 Ir VIEŠPATS tarė Samueliui: „Kaip ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, nes atmečiau jį, kad nekaraliautų Izraeliui? Pripildyk savo ragą aliejaus ir eik, aš tave pasiųsiu pas betliejietį Jesę; nes iš jo sūnų parūpinau sau karalių“.
2 O Samuelis tarė: „Kaip aš galiu eiti? Jei Saulius tai išgirs, jis mane nužudys“. Ir VIEŠPATS tarė: „Paimk su savimi telyčią ir sakyk: ‘Atėjau VIEŠPAČIUI aukoti.
3 Ir pasikviesk Jesę prie aukos, o aš tau parodysiu, ką turėsi daryti; ir patepk man tą, kurį tau įvardysiu“.
4 Ir Samuelis padarė tai, ką VIEŠPATS kalbėjo, ir atėjo į Betliejų. O miesto vyresnieji drebėjo dėl jo atėjimo ir tarė: „Ar taikingai ateini?“
5 O jis tarė: „Taikingai; aš atėjau VIEŠPAČIUI aukoti; pasišvęskite ir ateikite su manimi prie aukos. Ir jis pašventė Jesę bei jo sūnus ir juos pakvietė prie aukos.
6 Ir įvyko, kai jie atėjo, jis pažiūrėjo į Eliabą ir tarė: „Tikrai jo akivaizdoje yra VIEŠPATIES pateptasis“.
7 Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: Nežiūrėk į jo veidą ar į jo aukštą ūgį; nes jį atmečiau; nes VIEŠPATS mato ne taip, kaip žmogus mato; nes žmogus žiūri į išorę, bet VIEŠPATS žiūri į širdį“.
8 Paskui Jesė pašaukė Abinadabą ir jam davė praeiti Samuelio akivaizdoje. Ir jis tarė: „Nei šito VIEŠPATS neišsirinko“.
9 Po to Jesė liepė praeiti Šamai. O jis tarė: „Nei šito VIEŠPATS neišsirinko“.
10 Vėlgi Jesė liepė praeiti savo septyniems sūnums Samuelio akivaizdoje. O Samuelis tarė Jesei: „VIEŠPATS šitų neišsirinko“.
11 Ir Samuelis tarė Jesei: „Ar čia visi tavo vaikai?“ O jis tarė: „Dar liko jauniausiasis, bet štai, jis gano avis“. Ir Samuelis tarė Jesei: „Siųsk ir atvesk jį; nes mes nesusėsime, kol jis čia neateis“.
12 Ir jis pasiuntė ir jį įvedė. Na, o jis buvo rausvas, gražaus veido ir dailus pažiūrėti. Ir VIEŠPATS tarė: „Kelkis, patepk jį; nes tai yra jis“.
13 Tada Samuelis paėmė ragą aliejaus ir patepė jį tarp jo brolių; ir VIEŠPATIES Dvasia atėjo ant Dovydo nuo tos dienos ir po to. Taigi Samuelis pakilo ir ėjo į Ramą.
14 Bet VIEŠPATIES Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir pikta dvasia nuo VIEŠPATIES neramino jį.
15 Ir Sauliaus tarnai jam tarė: „Štai dabar pikta dvasia nuo Dievo neramina tave.
16 Tegul mūsų viešpats dabar įsako savo tarnams, esantiems tavo akivaizdoje, paieškoti vyro, sumaniai grojančio arfa; ir įvyks, kai tik pikta dvasia iš Dievo bus ant tavęs, tada jis pagros savo ranka, ir tau bus gerai“.
17 Ir Saulius tarė savo tarnams: „Parūpinkite man dabar vyrą, mokantį gerai groti, ir atveskite jį pas mane“.
18 Tada vienas iš tarnų atsiliepdamas tarė: „Štai mačiau betliejiečio Jesės sūnų, sumaniai grojantį, galingą narsuolį, karo vyrą, protingą reikaluose ir gražų vyrą, ir VIEŠPATS yra su juo“.
19 Todėl Saulius siuntė pasiuntinius pas Jesę ir sakė: „Atsiųsk man savo sūnų Dovydą, esantį prie avių“.
20 Ir Jesė paėmė asilą, užkrautą duona, vyno indą, ožiuką, ir siuntė juos Sauliui per savo sūnų Dovydą.
21 Ir Dovydas atėjo pas Saulių ir stovėjo jo akivaizdoje; ir jis jį labai pamilo; ir jis tapo jo ginklanešiu.
22 Ir Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: „Leisk Dovydui, meldžiu tave, stovėti mano akivaizdoje; nes jis rado palankumą mano akyse“.
23 Ir įvyko, kai pikta dvasia iš Dievo būdavo ant Sauliaus, Dovydas tada paimdavo arfą ir grodavo savo ranka; taip Saulius atsigaivindavo, ir jam būdavo gerai, ir nuo jo atsitraukdavo pikta dvasia.