1 Samuel 14
1 Na, o įvyko vieną dieną, kad Sauliaus sūnus Jonatanas tarė jaunuoliui, kuris nešiojo jo ginklus: „Eikš, pereikime iki filistinų įgulos, esančios kitoje pusėje“. Bet jis nesakė savo tėvui.
2 O Saulius pasiliko tolimiausiame Gibėjos pakraštyje po granatmedžiu, esančiu Migrone; o su juo buvusios tautos buvo apie šešis šimtus vyrų;
3 ir Achija, sūnus Ikabodo brolio Ahitubo, sūnaus Finehaso, sūnaus Elio, VIEŠPATIES kunigas Šilojuje, nešiojantis efodą. Ir tauta nežinojo, kad Jonatanas buvo išėjęs.
4 O tarp perėjų, per kurias Jonatanas siekė pereiti iki filistinų įgulos, buvo aštri uola vienoje pusėje ir aštri uola kitoje pusėje; vienos vardas buvo Bocecas, o kitos vardas Senė.
5 Vienos priekis kyšojo į šiaurę, priešais Michmašą, o kitos į pietus, priešais Gibėją.
6 Ir Jonatanas tarė jaunuoliui, kuris nešiojo jo ginklus: „Eikš, pereikime iki šitų neapipjaustytųjų įgulos; gal VIEŠPATS dirbs dėl mūsų; nes nėra VIEŠPAČIUI ribų, kad išgelbėtų per daugelį ar per keletą“.
7 Ir jo ginklanešys jam tarė: „Daryk viską, kas yra tavo širdyje; suk; štai aš su tavimi pagal tavo širdį“.
8 Tada Jonatanas tarė: „Štai mes pereisime pas tuos vyrus ir jiems pasirodysime.
9 Jei jie taip mums sakys: ‘Palaukite, kol ateisime pas jus’; tada mes stovėsime savo vietoje ir neisime aukštyn pas juos.
10 Bet jei jie taip sakys: ‘Ateikite aukštyn pas mus’; tada mes eisime aukštyn; nes VIEŠPATS yra juos atidavęs į mūsų rankas; ir tai bus mums ženklas“.
11 Ir jie abu pasirodė filistinų įgulai; ir filistinai sakė: „Štai hebrajai išlenda iš landynių, kuriose jie buvo pasislėpę“.
12 Ir įgulos vyrai atsakė Jonatanui ir jo ginklanešiui ir tarė: „Ateikite aukštyn pas mus, o mes jums kai ką parodysime“. Ir Jonatanas tarė savo ginklanešiui: „Eik aukštyn paskui mane; nes VIEŠPATS juos atidavė į Izraelio rankas“.
13 Ir Jonatanas užlipo savo rankomis ir savo kojomis, o jo ginklanešys paskui jį; ir jie krito Jonatano priešakyje; o jo ginklanešys žudė jam iš paskos.
14 O tos pirmosios žudynės, kurias įvykdė Jonatanas ir jo ginklanešys, buvo apie dvidešimt vyrų, kaip per pusę akro žemės, kurią galėtų suarti jaučių jungas.
15 Ir buvo drebėjimas kariuomenėje, ant lauko ir visoje tautoje; įgula ir grobikai, jie irgi drebėjo, ir drebėjo žemė; taigi tai buvo labai didelis drebėjimas.
16 O Sauliaus sargybiniai Benjamino Gibėjoje pažiūrėjo; ir štai daugybė sutirpo, ir jie ėjo mušdami vienas kitą.
17 Tada Saulius tarė su juo esančiai tautai: „Dabar suskaičiuokite ir pažiūrėkite, kas yra išėjęs iš mūsų“. Ir jiems suskaičiavus, štai nebuvo Jonatano ir jo ginklanešio.
18 Ir Saulius tarė Achijai: „Atnešk čia Dievo skrynią“. Nes tuo metu Dievo skrynia buvo pas Izraelio vaikus.
19 Ir kol Saulius kalbėjo kunigui, įvyko, kad triukšmas, buvęs filistinų kariuomenėje, vis plito ir didėjo; ir Saulius tarė kunigui: „Ištrauk savo ranką“.
20 Ir Saulius ir visa su juo esanti tauta susirinko ir atėjo į mūšį; ir štai kiekvieno kalavijas buvo atgręžtas prieš saviškį, ir buvo labai didelis sumišimas.
21 Be to hebrajai, kurie anksčiau buvo pas filistinus, kurie ėjo su jais aukštyn į stovyklą iš aplinkinio krašto, jie irgi apsigręžė, kad būtų pas izraelitus, esančius su Sauliumi ir Jonatanu.
22 Taip pat visi Izraelio vyrai, kurie buvo pasislėpę Efraimo kalne, išgirdę, kad filistinai bėga, irgi uoliai sekė paskui juos mūšyje.
23 Taip VIEŠPATS tą dieną išgelbėjo Izraelį; ir mūšis perėjo iki Bet-Aveno.
24 Ir tą dieną Izraelio vyrai buvo pavargę; nes Saulius buvo prisaikdinęs tautą, sakydamas: „Prakeiktas tebūna vyras, kuris valgytų bet kokio maisto iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams“. Taigi nei vienas iš tautos neparagavo jokio maisto.
25 Ir visi iš šalies atėjo į mišką; ir buvo medus ant žemės.
26 Ir tautai atėjus į mišką, štai medus varvėjo; bet niekas nepridėjo rankos prie savo burnos; nes tauta bijojo priesaikos.
27 Bet Jonatanas negirdėjo, kai jo tėvas įpareigojo tautą su priesaika; todėl jis ištiesė galą lazdos, esančios jo rankoje, ir padažė jį į medaus korį ir pridėjo ranką prie savo burnos; ir jo akys prašvito.
28 Tada vienas iš tautos atsiliepdamas tarė: „Tavo tėvas griežtai įpareigojo tautą su priesaika, sakydamas: ‘Prakeiktas tebūna vyras, kuris šią dieną valgytų kokio maisto’. O tauta buvo nusilpusi“.
29 Tada Jonatanas tarė: „Mano tėvas sudrumstė šalį; meldžiu jus, žiūrėkite, kaip prašvito mano akys, kadangi paragavau truputį šito medaus.
30 Kaip juo labiau, jei šiandien tauta būtų laisvai prisivalgiusi iš jų priešų grobio, kurį jie rado; nes argi dabar nebūtų buvę daug didesnių žudynių tarp filistinų?
31 Ir tą dieną jie mušė filistinus nuo Michmašo iki Ajalono; ir tauta buvo labai nusilpusi.
32 Ir tauta bėgo prie grobio ir ėmė avis, jaučius ir veršius, ir juos pjovė ant žemės; ir tauta juos valgė su krauju.
33 Tada jie pranešė Sauliui, sakydami: „Štai tauta nusideda prieš VIEŠPATĮ, valgydami su krauju“. Ir jis tarė: „Jūs nusižengėte; atriskite man šią dieną didelį akmenį“.
34 Ir Saulius tarė: „Išsiskirstykite tarp tautos ir jiems sakykite: ‘Atveskite kiekvienas pas mane savo jautį ir kiekvienas savo avį ir čia juos papjaukite, ir valgykite; ir nenusidėkite prieš VIEŠPATĮ, valgydami su krauju“. Ir visa tauta tą naktį kiekvienas atvedė savo jautį su savimi ir juos ten papjovė.
35 Ir Saulius pastatė aukurą VIEŠPAČIUI; tas buvo pirmasis aukuras, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI.
36 Ir Saulius tarė: „Eikime žemyn naktį paskui filistinus ir juos apiplėškime iki ryto šviesos, ir nepalikime nei vieno iš jų“. Ir jie tarė: „Daryk viską, kas tau rodosi gera“. Tada kunigas tarė: „Prisiartinkime čia prie Dievo“.
37 Ir Saulius klausė Dievo patarimo: „Ar man eiti žemyn paskui filistinus? Ar juos atiduosi į Izraelio rankas?“ Bet jis tą dieną jam neatsakė.
38 Ir Saulius tarė: „Prisiartinkite čia visi tautos vadai; sužinokite ir pamatykite, kame šią dieną buvo šita nuodėmė.
39 Nes kaip VIEŠPATS gyvas, kuris gelbėja Izraelį, nors ji būtų mano sūnuje Jonatane, jis tikrai mirs“. Bet iš visos tautos nebuvo nei vieno, kuris jam atsakytų.
40 Tada jis tarė visam Izraeliui: „Jūs būkite vienoje pusėje, o aš ir mano sūnus Jonatanas būsime kitoje pusėje“. Ir tauta sakė Sauliui: „Daryk tai, kas tau atrodo gera“.
41 Taigi Saulius tarė VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui: „Duok tobulą burtą “. Ir buvo paimti Saulius ir Jonatanas; o tauta išsigelbėjo.
42 Ir Saulius tarė: „Meskite burtą tarp manęs ir mano sūnaus Jonatano“. Ir buvo paimtas Jonatanas.
43 Tada Saulius tarė Jonatanui: „Pasakyk man, ką tu padarei“. O Jonatanas, jam sakydamas, tarė: „Aš tik paragavau truputį medaus galu lazdos, buvusios mano rankoje, ir štai aš turiu mirti“.
44 Ir Saulius atsakė: „Tegul Dievas padaro taip ir dar daugiau; nes tu tikrai mirsi, Jonatanai“.
45 O tauta tarė Sauliui: „Ar turėtų mirti Jonatanas, kuris įvykdė šitą didelį išgelbėjimą Izraelyje? Apsaugok Dieve; kaip VIEŠPATS gyvas, nei vienas jo galvos plaukas nenukris žemėn; nes su Dievu jis šią dieną veikė“. Taip tauta išgelbėjo Jonataną, kad jis nemirė.
46 Paskui Saulius nuėjo aukštyn, nebesekdamas filistinų; o filistinai nuėjo į savo vietą.
47 Taigi Saulius ėmė karalystę Izraeliui valdyti ir kiekvienoje pusėje kovojo prieš visus savo priešus: prieš Moabą, prieš Amono vaikus, prieš Edomą, prieš Cobos karalius ir prieš filistinus; ir kur tik jis pasisukdavo, jis juos vargindavo.
48 Ir jis surinko kariuomenę ir sumušė amalekus, ir išgelbėjo Izraelį iš rankų tų, kurie jį apiplėšė.
49 Na, o Sauliaus sūnūs buvo Jonatanas, Išvis ir Malki-Šūva; o jo dviejų dukterų vardai buvo šitie: pirmagimės vardas Meraba, o jaunesniosios vardas Mikala;
50 o Sauliaus žmonos vardas buvo Ahinoama, Achimaaco duktė; o jo kariuomenės vado vardas buvo Abneras, Sauliaus dėdės Nero sūnus.
51 O Sauliaus tėvas buvo Kišas; o Abnero tėvas Neras buvo Abielio sūnus.
52 Ir per visas Sauliaus dienas buvo smarkus karas prieš filistinus; ir kai Saulius pamatydavo kokį stiprų vyrą ar kokį narsų vyrą, jis paimdavo jį pas save.