1 Kings 7
1 Ir trejus metus jie išsilaikė be karo tarp Sirijos ir Izraelio.
2 O trečiaisiais metais atsitiko, kad Judos karalius Jehozapatas atėjo žemyn pas Izraelio karalių.
3 Ir Izraelio karalius tarė savo tarnams: „Ar žinote, kad Ramotas Gileade yra mūsų, o mes tylime ir jo neatimame iš Sirijos karaliaus rankos?“
4 Ir jis tarė Jehozapatui: „Ar eisi su manimi į mūšį, į Ramot-Gileadą?“ O Jehozapatas tarė Izraelio karaliui: „Aš esu kaip ir tu, mano tauta kaip tavo tauta, mano žirgai kaip tavo žirgai“.
5 Ir Jehozapatas tarė Izraelio karaliui: „Pasiklausk, meldžiu tave, šiandien VIEŠPATIES žodžio“.
6 Tada Izraelio karalius surinko pranašus, apie keturis šimtus vyrų, ir jiems tarė: „Ar man eiti į mūšį prieš Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ Ir jie tarė: „Eik aukštyn; nes Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas“.
7 O Jehozapatas tarė: „Ar čia nėra be to dar VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume jo pasiklausti?“
8 Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Dar yra vienas vyras, Imlos sūnus Michėjas, per kurį galėtume pasiklausti VIEŠPATIES; bet aš jo nekenčiu; nes jis nepranašauja apie mane gera, o tik bloga“. Ir Jehozapatas tarė: „Tenesako taip karalius“.
9 Tada Izraelio karalius pašaukęs pareigūną tarė: „Paskubink čia Imlos sūnų Michėją“.
10 O Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsivilkę drabužiais, atviroje vietoje, Samarijos vartų įėjime; ir visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.
11 O Kenaanos sūnus Sedekijas pasidarė geležinius ragus; ir jis tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Šitais tu badysi sirus, kol juos sunaikinsi“.
12 Ir visi pranašai taip pranašavo, sakydami: „Eik aukštyn į Ramot-Gileadą ir laimėk; nes VIEŠPATS atiduos jį į karaliaus rankas“.
13 Ir pasiuntinys, kuris buvo nuėjęs pakviesti Michėjo, jam kalbėjo, sakydamas: „Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gera karaliui; meldžiu tave, tavo žodis tebūna kaip vieno iš jų žodis, ir kalbėk tai, kas gera“.
14 O Michėjas tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, ką VIEŠPATS man sako, tą kalbėsiu“.
15 Taigi jis atėjo pas karalių. Ir karalius jam tarė: „Michėjau, ar mums eiti į mūšį prieš Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ O jis jam atsakė: „Eik ir laimėk; nes VIEŠPATS atiduos jį į karaliaus rankas“.
16 Ir karalius jam tarė: „Kiek kartų man reikės tave saikdinti, kad man nieko kita nekalbėtum, bet tik tiesą VIEŠPATIES vardu?“
17 Ir jis tarė: „Mačiau visą Izraelį išsklaidytą ant kalvų kaip avis, neturinčias ganytojo; ir VIEŠPATS tarė: ‘Šitie neturi valdovo; tegul jie kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’“.
18 Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Argi tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, bet tik pikta?“
19 Ir jis tarė: „Todėl klausyk VIEŠPATIES žodžio: Mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kariuomenę, stovinčią prie jo, jo dešinėje ir jo kairėje.
20 Ir VIEŠPATS tarė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų aukštyn ir kristų Ramot-Gileade?’ Ir vienas sakė vienaip, o kitas sakė kitaip.
21 Ir išėjo dvasia ir atsistojusi VIEŠPATIES akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’.
22 Ir VIEŠPATS jai tarė: ‘Kuo?’ O ji tarė: ‘Aš išeisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų burnoje’ Ir jis tarė: ‘Tu jį įtikinsi ir taipogi nugalėsi: išeik ir taip daryk’.
23 Taigi dabar, štai VIEŠPATS įdėjo melo dvasią į visų šitų tavo pranašų burną, ir VIEŠPATS kalbėjo pikta apie tave“.
24 Bet Kenaanos sūnus Sedekijas priėjęs trenkė Michėjui į žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia nuėjo nuo manęs, kad kalbėtų tau?“
25 O Michėjas tarė: „Štai tu matysi tą dieną, kai eisi į vidinį kambarį slėptis“.
26 Ir Izraelio karalius tarė: „Paimk Michėją, nuvesk jį atgal pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Joašą;
27 ir sakyk: ‘Taip sako karalius: Pasodinkite šitą į kalėjimą ir maitinkite jį sielvarto duona bei sielvarto vandeniu, kol aš ateisiu ramybėje’“.
28 O Michėjas tarė: „Jei tikrai sugrįši ramybėje, tai VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir jis tarė: „Klausyk, o tauta, kiekvienas iš jūsų“.
29 Taip Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas ėjo aukštyn į Ramot-Gileadą.
30 Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Aš užsimaskuosiu ir įeisiu į mūšį; bet tu apsirenk savo drabužiais“. Ir Izraelio karalius persirengęs ėjo į mūšį.
31 Bet Sirijos karalius įsakė savo trisdešimt dviem vadams, kurie vadovavo jo vežimams, sakydamas: „Nekovokite nei su mažais, nei su dideliais, bet tik su Izraelio karaliumi“.
32 Ir įvyko, kai vežimų vadai pamatė Jehozapatą, jie sakė: „Tikrai šis yra Izraelio karalius“. Ir jie pasuko į šoną kovoti prieš jį; o Jehozapatas ėmė šaukti.
33 Ir įvyko, kai vežimų vadai suprato, kad tai ne Izraelio karalius, jie nusigręžė nuo jo ir nebesivijo.
34 Ir kažkoks vyras netaikydamas įtempė lanką ir įšovė Izraelio karaliui tarp šarvuotės sujungimų; todėl jis tarė savo vežimo važiuotojui: „Atgręžk savo ranką ir išgabenk mane iš kariuomenės; nes aš esu sužeistas“.
35 Ir mūšis tą dieną stiprėjo; o karalius stovėjo savo vežime prieš sirus ir vakare mirė; ir kraujas iš žaizdos išsiliejo į vežimo vidų.
36 Ir saulei leidžiantis ėjo pranešimas po visą kariuomenę, sakantis: „Kiekvienas į savo miestą ir kiekvienas į savo kraštą“.
37 Taip karalius mirė ir buvo atgabentas į Samariją; ir jie palaidojo karalių Samarijoje.
38 Ir plovė vežimą Samarijos tvenkinyje; o šunys laižė jo kraują; ir jie plovė jo šarvus; pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo.
39 Na, o kiti Ahabo darbai ir visa, ką jis darė, ir dramblio kaulo namai, kuriuos jis pastatė, ir visi miestai, kuriuos jis pastatė, argi jie nėra surašyti Izraelio karalių kronikų knygoje?
40 Taip Ahabas užmigo prie savo tėvų; o jo sūnus Ahazijas karaliavo jo vietoje.
41 O Asos sūnus Jehozapatas pradėjo karaliauti Judai ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais.
42 Jehozapatas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jis pradėjo karaliauti; ir jis karaliavo dvidešimt penkerius metus Jeruzalėje. O jo motinos vardas buvo Azuba, Šilhio duktė.
43 Ir jis vaikščiojo visais savo tėvo Asos keliais; jis nenukrypo nuo jų, darydamas tai, kas teisinga VIEŠPATIES akyse; tačiau aukštumos nebuvo pašalintos; nes tauta tebeaukodavo ir tebedegindavo smilkalus aukštumose.
44 Ir Jehozapatas sudarė taiką su Izraelio karaliumi.
45 Na, o kiti Jehozapato darbai ir jo galybė, kurią jis parodė, ir kaip jis kariavo, argi jie nėra užrašyti Judos karalių kronikų knygoje?
46 Ir jis išnaikino iš šalies likusius sodomiečius, kurie buvo užsilikę jo tėvo Asos dienomis.
47 Tuomet Edome nebuvo karaliaus; vietininkas buvo karalius.
48 Jehozapatas pasidarė Taršišo laivų, kad vyktų į Ofyrą aukso; bet jie neišvyko; nes laivai sudužo Ecion-Geberyje.
49 Tuomet Ahabo sūnus Ahazijas tarė Jehozapatui: „Tegul eina mano tarnai laivuose su tavo tarnais“. Bet Jehozapatas nenorėjo.
50 Ir Jehozapatas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste; o jo sūnus Jehoramas karaliavo jo vietoje.
51 Ahabo sūnus Ahazijas pradėjo karaliauti Izraeliui Samarijoje septynioliktais Judos karaliaus Jehozapato metais ir karaliavo Izraeliui dvejus metus.
52 Ir jis darė pikta VIEŠPATIES akyse ir vaikščiojo savo tėvo keliu, savo motinos keliu ir keliu Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris skatino Izraelį nusidėti;
53 nes jis tarnavo Baalui, garbino jį ir kurstė VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pyktį pagal visa tai, ką buvo daręs jo tėvas.
54 Na, o karalius Dovydas buvo pasenęs, metų pakirstas; ir jie apklodavo jį drobėmis, bet jis nebesušildavo.
55 Todėl jo tarnai jam tarė: „Tepaieško mano viešpačiui karaliui jauną mergelę; ir ji testovi karaliaus akivaizdoje, tegul ji prižiūri jį ir teguli ji tavo glėbyje, kad mano viešpats karalius sušiltų“.
56 Taigi jie ieškojo gražios panelės visose Izraelio ribose ir, suradę šunamietę Abišagą, atvedė ją pas karalių.
57 O ta panelė buvo labai graži ir prižiūrėjo karalių, ir jam patarnavo; bet karalius jos nepažino.
58 Tada Hagitos sūnus Adonijas išaukštino save, sakydamas: „Aš būsiu karalius“; ir jis pasiruošė vežimų bei raitelių ir penkiasdešimt vyrų, kad bėgtų pirma jo.
59 O jo tėvas niekada nesukėlė jam nepasitenkinimo, sakydamas: „Kodėl taip padarei?“ Jis irgi buvo labai gražus vyras; ir jo motina pagimdė jį po Abšalomo.
60 Ir jis susitarė su Cerujos sūnumi Joabu ir su kunigu Abjataru; o jie, sekdami Adoniją, jam padėjo.
61 Bet kunigas Cadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir galingi vyrai, priklausantys Dovydui, nebuvo su Adoniju.
62 Ir Adonijas papjovė avis, jaučius ir riebius galvijus prie Cokeleto akmens, esančio šalia En-Rogelio, ir pakvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judos vyrus, karaliaus tarnus;
63 bet pranašo Natano, Benajo, galingųjų vyrų ir savo brolio Saliamono jis nepakvietė.
64 Todėl Natanas tarė Saliamono motinai Bat-Šebai, sakydamas: „Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas karaliauja, o mūsų viešpats Dovydas to nežino?
65 Taigi dabar eikš, leisk man, meldžiu tave, tau duoti patarimą, kad išgelbėtum savo gyvybę ir savo sūnaus Saliamono gyvybę.
66 Eik ir, įėjusi pas karalių Dovydą, jam sakyk: ‘Argi tu, mano viešpatie, o karaliau, neprisiekei savo tarnaitei, sakydamas: „Tikrai tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, ir jis sėdės mano soste?“ Tai kodėl Adonijas karaliauja?’
67 Štai tau ten tebekalbant su karaliumi, aš irgi įeisiu paskui tave ir patvirtinsiu tavo žodžius“.
68 Ir Bat-Šeba įėjo pas karalių į kambarį; o karalius buvo labai senas; ir šunamietė Abišaga tarnavo karaliui.
69 Ir Bat-Šeba nusilenkė ir išreiškė pagarbą karaliui. Ir karalius tarė: „Ko nori?“
70 O ji jam tarė: „Mano viešpatie, tu prisiekei VIEŠPAČIU, savo Dievu, savo tarnaitei, sakydamas: ‘Tikrai tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, ir jis sėdės mano soste.
71 O dabar, štai Adonijas karaliauja; na, o tu, mano viešpatie karaliau, to nežinai;
72 ir jis papjovė daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pakvietė visus karaliaus sūnus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą; bet tavo tarno Saliamono jis nepakvietė.
73 O tu, mano viešpatie, o karaliau, į tave yra nukreiptos viso Izraelio akys, kad jiems paskelbtum, kas turės sėdėti mano viešpaties karaliaus soste po jo.
74 Kitaip atsitiks, kai mano viešpats karalius užmigs prie savo tėvų, tada aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltėliais“.
75 Ir štai jai tebekalbant su karaliumi, atėjo ir pranašas Natanas.
76 Ir pranešė karaliui, sakydami: „Štai pranašas Natanas“. Ir atėjęs karaliaus akivaizdon jis nusilenkė prieš karalių veidu iki žemės.
77 Ir Natanas tarė: „Mano viešpatie, o karaliau, ar tu sakei: ‘Adonijas karaliaus po manęs, ir sėdės mano soste?’
78 Nes jis šią dieną nuėjo žemyn, papjovė daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pasikvietė visus karaliaus sūnus, kariuomenės vadus ir kunigą Abjatarą; ir štai jie valgo ir geria jo akivaizdoje, ir sako: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas’.
79 Bet manęs, būtent manęs, tavo tarno, kunigo Cadoko, Jehojados sūnaus Benajo ir tavo tarno Saliamono jis nepakvietė.
80 Ar šitas dalykas padarytas mano viešpaties karaliaus, o tu nepranešei tai savo tarnui, kas turės sėdėti mano viešpaties karaliaus soste po jo?“