1 Kings 22
1 Ir po daugelio dienų įvyko, kad trečiaisiais metais Elijui atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: „Eik, pasirodyk Ahabui; aš siųsiu lietų į žemę“.
2 Ir Elijas ėjo pasirodyti Ahabui. O Samarijoje buvo smarkus badas.
3 Ir Ahabas pašaukė Obadiją, jo namų valdytoją (na, o Obadijas labai bijojo VIEŠPATIES;
4 nes Jezabelei iškertant VIEŠPATIES pranašus, Obadijas paėmė šimtą pranašų ir juos paslėpė po penkiasdešimt oloje, ir juos maitino duona bei vandeniu).
5 Ir Ahabas tarė Obadijui: „Eik per šalį prie visų vandens šaltinių ir visų upelių; gal rasime žolės, kad išlaikytume gyvus žirgus bei mulus, kad neprarastume visų gyvulių“.
6 Taigi jie pasidalijo tarpusavyje šalį, kad ją pereitų: Ahabas ėjo atskirai vienu keliu, o Obadijas ėjo atskirai kitu keliu.
7 Ir Obadijui esant kelyje, štai jį pasitiko Elijas; ir jį atpažinęs jis parpuolė veidu žemyn ir tarė: „Ar tai tu esi tas, mano viešpats Elijas?“
8 O jis jam atsakė: „Aš; eik, sakyk savo viešpačiui: ‘Štai Elijas yra čia ’“.
9 Ir jis tarė: „Kuo nusidėjau, kad nori atiduoti savo tarną į Ahabo rankas, kad mane nužudytų?
10 Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, nėra tautos ar karalystės, kur mano viešpats nebūtų siuntęs tavęs ieškoti; o kai sakė: ‘ Jo čia nėra’, jis prisaikdindavo tą karalystę ir tautą, kad tavęs nerado.
11 O dabar tu sakai: ‘Eik, sakyk savo viešpačiui: Štai Elijas yra čia ’.
12 Ir vos tik man nuo tavęs nuėjus, atsitiks, kad VIEŠPATIES Dvasia tave nuneš, kur aš nežinau; o man atėjus pranešti Ahabui ir jam tavęs neradus, jis užmuš mane; bet aš, tavo tarnas, bijau VIEŠPATIES nuo pat savo jaunystės.
13 Argi nebuvo pranešta mano viešpačiui, ką padariau, Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, kaip aš paslėpiau šimtą vyrų iš VIEŠPATIES pranašų, po penkiasdešimt oloje, ir juos maitinau duona bei vandeniu?
14 O dabar tu sakai: ‘Eik, sakyk savo viešpačiui: Štai Elijas yra čia ’; jis mane užmuš“.
15 Ir Elijas tarė: „ Kaip gyvas kariuomenių VIEŠPATS, kurio akivaizdoje stoviu, tikrai šiandien jam pasirodysiu“.
16 Taigi Obadijas nuėjo Ahabo pasitikti ir jam pranešė; ir Ahabas ėjo Elijo pasitikti.
17 Ir įvyko, kad Ahabas pamatęs Eliją jam tarė: „Ar tai tu, kuris drumsti Izraelį?“
18 O jis atsakė: „Ne aš drumsčiau Izraelį; bet tu ir tavo tėvo namai tuo, kad palikote VIEŠPATIES įsakymus, ir tu nuėjai paskui Baalus.
19 Taigi dabar pasiuntęs surink visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno ir keturis šimtus penkiasdešimt Baalo pranašų, ir keturis šimtus giraičių pranašų, valgančių prie Jezabelės stalo“.
20 Taigi Ahabas siuntė pas visus Izraelio vaikus ir surinko pranašus ant Karmelio kalno.
21 Ir priėjęs prie visos tautos, Elijas tarė: „Kaip ilgai šlubuosite tarp dviejų pažiūrų? Jei VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį; bet jei Baalas, tada sekite paskui jį“. Ir tauta jam neatsakė nei žodžio.
22 Tada Elijas tarė tautai: „Aš vienas išlikau VIEŠPATIES pranašas; bet Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt vyrų.
23 Taigi tegul mums duoda du jaučius; ir tegul jie pasirenka vieną jautį, supjausto jį į gabalus ir tepadeda jį ant malkų, bet tegul nepakuria po juo ugnies; ir aš paruošiu kitą jautį, uždėsiu jį ant malkų, bet nepakursiu po juo ugnies;
24 ir jūs šaukitės savo dievų vardo, o aš šauksiuosi VIEŠPATIES vardo; ir tas Dievas, kuris atsakys ugnimi, tas tebus Dievas“. Ir visa tauta atsakydama tarė: „Gerai pasakyta“.
25 Ir Elijas tarė Baalo pranašams: „Išsirinkite sau vieną jautį ir jį paruoškite pirma; nes jūsų yra daug; ir šaukitės savo dievų vardo, bet nepakurkite po juo ugnies“.
26 Ir paėmę jautį, kuris jiems buvo duotas, ir jį paruošę, jie šaukėsi Baalo vardo nuo ryto iki vidudienio, sakydami: „O Baalai, išgirsk mus“. Bet nebuvo balso nei atsakančiojo. Ir jie šokinėjo ant padaryto aukuro.
27 Ir vidudienį įvyko, kad Elijas, tyčiodamasis iš jų, tarė: „Šaukite garsiai; juk jis dievas; gal jis kalbasi ar užsiėmęs, ar kelionėje, arba gal jis miega ir turi būti pažadintas“.
28 Ir jie garsiai šaukė ir pagal savo būdą pjaustė save peiliais ir lancetais, kol kraujas ištryško ant jų.
29 Ir įvyko, kad praėjus vidudieniui ir jiems pranašavus iki vakarinės aukos aukojimo meto, nebuvo nei balso, nei atsakančiojo, nei atkreipiančio dėmesį.
30 Ir Elijas tarė visai tautai: „Ateikite prie manęs“. Ir visa tauta priartėjo prie jo. Ir jis sutaisė VIEŠPATIES aukurą, kuris buvo sudaužytas.
31 Ir Elijas paėmė dvylika akmenų, pagal skaičių genčių sūnų Jokūbo, kuriam atėjo VIEŠPATIES žodis, sakydamas: „Tavo vardas bus Izraelis“;
32 ir jis pastatė iš jų akmenų aukurą VIEŠPATIES vardu; ir padarė aplink tą aukurą apkasą tokio dydžio, į kurį tilptų du saikai sėklos.
33 Ir išklojęs malkas, jis supjaustė jautį į gabalus ir uždėjo jį ant malkų, ir tarė: „Pripildykite keturias statines vandens ir užpilkite tai ant deginamosios aukos ir ant malkų“.
34 Ir jis tarė: „Padarykite tai antrą kartą“. Ir jie tai padarė antrą kartą. Ir jis tarė: „Darykite tai trečią kartą“. Ir jie tai padarė trečią kartą.
35 Ir vanduo tekėjo aplinkui aukurą; jis ir apkasą pripildė vandeniu.
36 Ir įvyko, kad vakarinės aukos aukojimo metu pranašas Elijas prisiartino ir tarė: „VIEŠPATIE, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, tebūna šią dieną žinoma, kad tu esi Dievas Izraelyje ir kad aš esu tavo tarnas, ir kad tavo žodžiu padariau visus šiuos dalykus.
37 Išgirsk mane, o VIEŠPATIE, išgirsk mane, kad šita tauta žinotų, kad tu esi VIEŠPATS Dievas ir kad tu vėl atgręžei jų širdis“.
38 Tada nukrito VIEŠPATIES ugnis ir prarijo deginamąją auką ir malkas, ir akmenis, ir dulkes, ir sulaižė apkase buvusį vandenį.
39 Ir visa tauta tai pamačiusi parpuolė veidais žemyn; ir jie tarė: „VIEŠPATS, jis yra Dievas; VIEŠPATS, jis yra Dievas“.
40 Ir Elijas jiems tarė: „Sučiupkite Baalo pranašus; nei vienas iš jų tenepabėga“. Ir jie sučiupo juos; o Elijas juos nuvedė žemyn prie Kišono upelio ir ten juos nužudė.
41 Ir Elijas tarė Ahabui: „Eik aukštyn, valgyk ir gerk; nes girdėti lietaus gausybė“.
42 Taip Ahabas nuėjo aukštyn valgyti ir gerti. O Elijas nuėjo aukštyn į Karmelio viršūnę; ir nusilenkė prie žemės ir padėjo veidą tarp kelių,
43 ir tarė savo tarnui: „Eik dabar aukštyn, pažiūrėk jūros link“. Ir jis užlipęs ir pažiūrėjęs tarė: „Nieko nėra“. O jis tarė: „Vėl eik septynis kartus“.
44 O įvyko, kad septintąjį kartą jis tarė: „Štai debesėlis kaip žmogaus delnas kyla nuo jūros“. Ir jis tarė: „Eik aukštyn, sakyk Ahabui: ‘Pakinkyk savo vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs nesulaikytų’“.
45 O tuo tarpu įvyko, kad dangus buvo juodas nuo debesų ir vėjo, ir buvo smarkus lietus. Ir Ahabas važiuodamas vyko į Jezreelį.
46 Ir VIEŠPATIES ranka buvo ant Elijo; ir jis susijuosė strėnas ir bėgo Ahabo priekyje link Jezreelio įėjimo.