1 Kings 2
1 Na, o artėjo Dovydo dienos, kad jis turėjo mirti; ir jis įpareigojo savo sūnų Saliamoną, sakydamas:
2 „Aš einu visos žemės keliu; taigi būk stiprus ir būk vyriškas;
3 ir laikykis VIEŠPATIES, savo Dievo, įpareigojimo, kad vaikščiotum jo keliais, kad laikytumeisi jo įstatų, jo įsakymų, jo teismų ir jo liudijimų, kaip yra parašyta Mozės įstatyme, kad tau sektųsi visame, ką darysi, ir visur, kur pasisuksi;
4 kad VIEŠPATS ištesėtų savo žodį, kurį jis kalbėjo apie mane, sakydamas: ‘Jei tavo vaikai žiūrės savo kelio, kad vaikščiotų mano akivaizdoje tiesoje visa savo širdimi ir visa savo siela, tai tau niekada (jis tarė) nepristigs vyro Izraelio soste’.
5 Be to, tu žinai, ką man padarė Cerujos sūnus Joabas ir ką jis padarė dviems Izraelio kariuomenių vadams, Nero sūnui Abnerui ir Jetero sūnui Amasai, kuriuos jis nužudė ir išliejo karo kraują taikos metu ir uždėjo karo kraujo ant savo juostos, esančios aplink jo strėnas, ir ant savo apavo, esančio ant jo kojų.
6 Todėl padaryk pagal savo išmintį ir neleisk jo žilai galvai nužengti į kapą ramybėje.
7 Bet gileadiečio Barzilajo sūnums parodyk gerumą, ir jie tebūna tarp valgančiųjų prie tavo stalo; nes taip jie atėjo pas mane, kai aš bėgau dėl tavo brolio Abšalomo.
8 Ir štai pas tave yra Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, kuris mane keikė smarkiu keiksmu tą dieną, kai vykau į Mahanaimą; bet jis atėjo žemyn manęs pasitikti prie Jordano, ir aš jam prisiekiau VIEŠPAČIU, sakydamas: ‘Aš tavęs nenužudysiu kalaviju’.
9 Taigi dabar nelaikyk jo nekaltu; nes tu esi išmintingas vyras ir žinai, ką turi jam padaryti: nuleisk jo žilą galvą į kapą su krauju“.
10 Taigi Dovydas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste.
11 O dienų, kurias Dovydas karaliavo Izraeliui, buvo keturiasdešimt metų; septynerius metus jis karaliavo Hebrone, o trisdešimt trejus metus karaliavo Jeruzalėje.
12 Tada Saliamonas atsisėdo į savo tėvo Dovydo sostą; ir jo karalystė buvo labai sutvirtinta.
13 Ir Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Bat-Šebą. Ir ji tarė: „Ar ateini taikingai?“ Ir jis tarė: „Taikingai“.
14 Jis dar tarė: „Turiu tau kai ką pasakyti“. Ir ji tarė: „Sakyk“.
15 Ir jis tarė: „Tu žinai, kad karalystė buvo mano ir kad visas Izraelis nukreipė savo veidus į mane, idant aš karaliaučiau; tačiau karalystė apsigręžė ir tapo mano brolio; nes ji buvo jo nuo VIEŠPATIES.
16 O dabar turiu tau vieną prašymą, neatmesk manęs“. Ir ji tarė jam: „Kalbėk“.
17 Ir jis tarė: „Kalbėk, meldžiu tave, karaliui Saliamonui (nes jis tau neatsakys), kad jis man duotų šunamietę Abišagą į žmonas“.
18 Ir Bat-Šeba tarė: „Gerai; aš kalbėsiu už tave karaliui“.
19 Taigi Bat-Šeba atėjo pas karalių Saliamoną, kad jam kalbėtų už Adoniją. Ir karalius atsistojo jos pasitikti, jai nusilenkė, atsisėdo į savo sostą ir liepė pastatyti sostą karaliaus motinai; ir ji atsisėdo jo dešinėje.
20 Tada ji tarė: „Tau turiu vieną mažą prašymą; meldžiu tave, neatsakyk man. Ir karalius jai tarė: „Prašyk, mano motina; nes tau neatsakysiu“.
21 Ir ji tarė: „Tebūna šunamietė Abišaga duota tavo broliui Adonijui į žmonas“.
22 O karalius Saliamonas atsakė ir tarė savo motinai: „Kodėl prašai Adonijui šunamietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės; nes jis yra mano vyresnysis brolis; tai yra jam, kunigui Abjatarui ir Cerujos sūnui Joabui“.
23 Tada karalius Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, sakydamas: „Tegul Dievas padaro man taip ir dar daugiau, jei Adonijas nebus ištaręs šito žodžio prieš savo paties gyvybę.
24 Taigi dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris mane įtvirtino ir mane pasodino mano tėvo Dovydo soste ir kuris man padarė namus, kaip jis pažadėjo, šią dieną Adonijas bus užmuštas“.
25 Ir karalius Saliamonas siuntė per Jehojados sūnaus Benajos ranką; ir jis puolė jį, jog tas mirė.
26 O kunigui Abjatarui karalius tarė: „Eik į Anatotą, į savo laukus; nes tu vertas mirties; bet šiuo metu tavęs neužmušiu, kadangi nešiojai Viešpaties DIEVO skrynią mano tėvo Dovydo akivaizdoje ir kadangi kentėjai visame tame, kame kentėjo mano tėvas“.
27 Taip Saliamonas išvarė Abjatarą, kad nebebūtų kunigu VIEŠPAČIUI; kad išpildytų VIEŠPATIES žodį, kurį jis kalbėjo apie Elio namus Šilojuje.
28 Tada žinia atėjo pas Joabą; nes Joabas buvo pasukęs paskui Adoniją, nors jis nesuko paskui Abšalomą. Ir Joabas pabėgo į VIEŠPATIES padangtę ir nusitvėrė už aukuro ragų.
29 Ir karaliui Saliamonui buvo pranešta, kad Joabas pabėgo į VIEŠPATIES padangtę; ir štai jis yra šalia aukuro. Tada Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, sakydamas: „Eik, pulk jį“.
30 Ir atėjęs į VIEŠPATIES padangtę, Benajas jam tarė: „Taip sako karalius: ‘Išeik’“. Ir jis tarė: „Ne; čia mirsiu“. Ir Benajas parnešė karaliui žodį, sakydamas: „Taip kalbėjo Joabas ir taip jis man atsakė“.
31 Ir karalius jam tarė: „Daryk, kaip jis sakė, pulk jį ir palaidok jį; kad pašalintum nuo manęs ir nuo mano tėvo namų nekaltą kraują, kurį Joabas išliejo.
32 VIEŠPATS sugrąžins jo kraują ant jo paties galvos; jis užpuolė du vyrus, teisesnius ir geresnius už jį, ir juos nužudė kalaviju mano tėvui Dovydui apie tai nežinant – Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judos kariuomenės vadą.
33 Todėl jų kraujas sugrįš ant Joabo galvos ir ant jo sėklos galvos per amžius; bet Dovydui, jo sėklai, jo namams ir jo sostui bus ramybė nuo VIEŠPATIES per amžius“.
34 Taigi Jehojados sūnus Benajas nuėjęs aukštyn puolė ant jo ir jį nužudė; ir jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje.
35 Ir karalius paskyrė į jo vietą kariuomenės vadu Jehojados sūnų Benają; o kunigą Cadoką karalius paskyrė į Abjataro vietą.
36 Ir karalius pasiuntęs pakvietė Šimį ir jam tarė: „Pasistatyk namus Jeruzalėje ir ten gyvenk, ir niekur iš ten neišeik.
37 Nes tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono upelį, tikrai žinok, kad tikrai mirsi; tavo kraujas bus ant tavo paties galvos“.
38 Ir Šimis tarė karaliui: „Tas pasakymas geras; kaip mano viešpats karalius pasakė, taip tavo tarnas darys“. Ir Šimis gyveno Jeruzalėje daug dienų.
39 O trejiems metams pasibaigus atsitiko, kad du iš Šimio tarnų išbėgo pas Gato karaliaus Maakos sūnų Achišą. Ir Šimiui pranešė, sakydami: „Štai tavo tarnai yra Gate“.
40 Ir Šimis, pakilęs ir pabalnojęs savo asilą, vyko į Gatą pas Achišą savo tarnų ieškoti; ir Šimis nuvyko ir parsivedė savo tarnus iš Gato.
41 Ir buvo pranešta Saliamonui, kad Šimis buvo išvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžęs.
42 Ir karalius pasiuntęs pakvietė Šimį ir jam tarė: „Argi tavęs neprisaikdinau VIEŠPAČIU ir tau netvirtinau, sakydamas: ‘Tikrai žinok, kad tą dieną, kai išvyksi ir kur nors vaikščiosi, tikrai mirsi’? O tu man sakei: ‘Žodis, kurį girdėjau, yra geras’.
43 Tai kodėl nesilaikei VIEŠPATIES priesaikos ir įsakymo, kuriuo buvau tave įpareigojęs?“
44 Karalius dar tarė Šimiui: „Tu žinai visą piktybę, tavo širdžiai žinomą, kurią padarei mano tėvui Dovydui; todėl VIEŠPATS sugrąžins tavo piktybę ant tavo paties galvos;
45 o karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas bus įtvirtintas VIEŠPATIES akivaizdoje per amžius“.
46 Taigi karalius įsakė Jehojados sūnui Benajui; šis išėjęs puolė jį, kad tas mirė. Ir karalystė buvo įtvirtinta Saliamono rankoje.