1 Kings 17
1 Ir štai iš Judos į Bet-Elį atėjo Dievo vyras pagal VIEŠPATIES žodį; o Jeroboamas stovėjo prie aukuro, kad degintų smilkalus.
2 Ir jis šaukė prieš tą aukurą VIEŠPATIES žodžiu, ir tarė: „O aukure, aukure, taip sako VIEŠPATS: ‘Štai Dovydo namams gims vaikas, vardu Jozijas; ir jis aukos ant tavęs aukštumų kunigus, kurie degina ant tavęs smilkalus, ir žmonių kaulai bus sudeginti ant tavęs’“.
3 Ir tą pačią dieną jis davė ženklą, sakydamas: „Tai yra ženklas, kurį VIEŠPATS kalbėjo: ‘Štai aukuras suskils, ir išbyrės ant jo esantys pelenai“.
4 Ir įvyko, kai karalius Jeroboamas išgirdo Dievo vyro pasakymą, kuris šaukė prieš Bet-Elio aukurą, jis ištiesė ranką nuo aukuro, sakydamas: „Sučiupkite jį“. Ir jo ranka, kurią jis buvo prieš jį ištiesęs, nudžiūvo taip, kad jis negalėjo pritraukti jos atgal prie savęs.
5 Aukuras irgi suskilo, ir pelenai išbyrėjo iš aukuro pagal ženklą, kurį Dievo vyras davė pagal VIEŠPATIES žodį.
6 Ir karalius atsiliepdamas tarė Dievo vyrui: „Maldauk dabar VIEŠPATIES, savo Dievo, veido ir melskis už mane, kad mano ranka būtų man atstatyta“. Ir Dievo vyras maldavo VIEŠPATIES, ir karaliaus ranka buvo jam atstatyta ir pasidarė, kokia buvo anksčiau.
7 Ir karalius tarė Dievo vyrui: „Ateik su manimi į namus ir pasistiprink, aš tau duosiu atlyginimą“.
8 O Dievo vyras tarė karaliui: „Jei man duotum pusę savo namų, aš neįeičiau su tavimi nei nevalgyčiau duonos ir negerčiau vandens šitoje vietoje;
9 nes taip man buvo įsakyta VIEŠPATIES žodžiu, sakant: ‘Nevalgyk duonos nei negerk vandens, nei negrįžk tuo pačiu keliu, kuriuo atėjai’“.
10 Taip jis nuėjo kitu keliu ir negrįžo tuo keliu, kuriuo atėjo į Bet-Elį.
11 Na, o Bet-Elyje gyveno senas pranašas; ir atėję jo sūnūs jam papasakojo visus darbus, kuriuos tą dieną padarė Dievo vyras Bet-Elyje; taip pat žodžius, kuriuos jis kalbėjo karaliui, juos jie pasakė savo tėvui.
12 Ir jų tėvas jiems tarė: „Kuriuo keliu jis nuėjo?“ Nes jo sūnūs matė, kuriuo keliu nuėjo Dievo vyras, kuris buvo atėjęs iš Judos.
13 Ir jis tarė savo sūnums: „Pabalnokite man asilą“. Taigi jie pabalnojo jam asilą; ir jis jojo ant jo,
14 ir nuvyko paskui Dievo vyrą, ir rado jį sėdintį po ąžuolu; ir jis tarė jam: „Ar tu esi tas Dievo vyras, kuris atėjai iš Judos?“ Ir jis tarė: „Aš“.
15 Tada jis jam tarė: „Eik su manimi į namus ir užvalgyk duonos“.
16 O jis tarė: „Aš negaliu grįžti su tavimi nei įeiti su tavimi; ir nevalgysiu duonos nei negersiu vandens su tavimi šitoje vietoje;
17 nes man buvo pasakyta VIEŠPATIES žodžiu: ‘Tu ten nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei grįši, kad eitum tuo keliu, kuriuo atėjai’“.
18 Jis jam tarė: „Aš irgi esu pranašas, kaip ir tu; ir angelas man kalbėjo VIEŠPATIES žodžiu, sakydamas: ‘Atvesk jį atgal su savimi į savo namus, kad jis valgytų duonos ir gertų vandens’“. Bet šis jam melavo.
19 Taigi jis grįžo su juo, valgė duonos jo namuose ir gėrė vandens.
20 Ir jiems sėdint prie stalo atsitiko, kad VIEŠPATIES žodis atėjo tam pranašui, kuris buvo jį sugrąžinęs;
21 ir jis šaukė Dievo vyrui, kuris buvo atėjęs iš Judos, sakydamas: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Kadangi tu nepaklusai VIEŠPATIES burnai ir nesilaikei to įsakymo, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau įsakė,
22 bet sugrįžai, valgei duonos ir gėrei vandens toje vietoje, apie kurią VIEŠPATS tau kalbėjo: ‘Nevalgyk duonos ir negerk vandens; tavo lavonas neįeis į tavo tėvų kapą’“.
23 Jam pavalgius duonos ir atsigėrus įvyko, kad jis pabalnojo asilą jam, tai yra tam pranašui, kurį buvo sugrąžinęs.
24 Ir jam nuėjus liūtas jį sutiko kelyje ir jį nužudė; ir jo lavonas buvo pamestas ant kelio, o asilas stovėjo šalia jo, liūtas irgi stovėjo šalia lavono.
25 Ir štai žmonės ėjo pro šalį ir pamatė lavoną, pamestą ant kelio, ir liūtą, stovintį šalia lavono; ir atėję jie tai papasakojo mieste, kuriame gyveno senasis pranašas.
26 Ir pranašas, kuris buvo jį sugrąžinęs nuo kelio, tai išgirdęs tarė: „Tai Dievo vyras, kuris buvo nepaklusnus VIEŠPATIES žodžiui; todėl VIEŠPATS jį atidavė liūtui, kuris jį sudraskė ir nužudė pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis jam kalbėjo“.
27 Ir jis kalbėjo savo sūnums, sakydamas: „Pabalnokite man asilą“. Ir jie pabalnojo.
28 Ir jis nuvyko ir rado jo lavoną, pamestą ant kelio, ir asilą bei liūtą, stovinčius šalia lavono; liūtas nebuvo to lavono suėdęs nei asilo sudraskęs.
29 Ir pranašas, pakėlęs Dievo vyro lavoną, uždėjo jį ant asilo ir pargabeno jį; ir senasis pranašas atėjo į miestą, kad jį apraudotų ir palaidotų.
30 Ir jis paguldė jo lavoną savo paties kape; ir jie apraudojo jį, sakydami: „Ak, mano broli!“
31 Ir įvyko, kad jį palaidojęs jis tarė savo sūnums, sakydamas: „Kai numirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas tas Dievo vyras; šalia jo kaulų paguldykite mano kaulus;
32 nes tikrai įvyks tas pasakymas, kurį jis šaukė VIEŠPATIES žodžiu prieš tą aukurą Bet-Elyje ir prieš visus Samarijos miestuose esančius aukštumų namus“.
33 Po viso to dalyko Jeroboamas nesugrįžo nuo savo pikto kelio, bet vėl paskyrė aukštumų kunigų iš tautos prasčiausiųjų; kas norėdavo, tą jis įšventindavo, ir tas tapdavo vienu iš aukštumų kunigų.
34 Ir šitas dalykas tapo nuodėme Jeroboamo namams, kad jie būtų iškirsti ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus.