1 Chronicles 22
1 Ir Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir sukurstė Dovydą suskaičiuoti Izraelį.
2 Ir Dovydas tarė Joabui ir tautos valdovams: „Eikite, suskaičiuokite Izraelį nuo Beer-Šebos iki Dano; ir atneškite man jų skaičių, kad aš jį žinočiau.
3 O Joabas atsakė: „VIEŠPATS tepadaugina savo tautą šimtą kartų tiek, kiek jų yra; bet, mano viešpatie karaliau, argi jie visi nėra mano viešpaties tarnai? Tai kodėl mano viešpats to reikalauja? Kodėl jis nori būti Izraeliui nusižengimo priežastimi?“
4 Tačiau karaliaus žodis nugalėjo Joabą. Todėl Joabas išėjęs perėjo visą Izraelį ir atėjo į Jeruzalę.
5 Ir Joabas pateikė Dovydui tautos skaičiaus sumą. Ir visų iš Izraelio buvo tūkstantis tūkstančių ir šimtas tūkstančių vyrų, traukiančių kalaviją; o Judos buvo keturi šimtai septyniasdešimt tūkstančių vyrų, traukiančių kalaviją.
6 Bet Levio ir Benjamino jis neskaičiavo tarp jų; nes karaliaus žodis buvo pasibjaurėtinas Joabui.
7 Ir Dievui nepatiko tas dalykas; todėl jis ištiko Izraelį.
8 Ir Dovydas tarė Dievui: „Labai nusidėjau, kadangi padariau šitą dalyką; bet dabar, meldžiu tave, panaikink savo tarno neteisybę; nes labai kvailai pasielgiau“.
9 Ir VIEŠPATS kalbėjo Gadui, Dovydo regėtojui, sakydamas:
10 „Eik ir kalbėk Dovydui, sakydamas: ‘Taip sako VIEŠPATS: Tris dalykus tau siūlau; pasirink vieną iš jų, kad tau jį padaryčiau’“.
11 Taigi Gadas, atėjęs pas Dovydą, jam tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Pasirink
12 arba trejetą bado metų; arba trejetą mėnesių būti naikinamu savo priešininkų akivaizdoje, kai tavo priešų kalavijas tave pasivys; arba trejetą dienų VIEŠPATIES kalavijo, tai yra maro, šalyje ir VIEŠPATIES angelą, naikinantį visose Izraelio ribose. Taigi dabar pasitark, kokią žinią turiu parnešti tam, kuris mane siuntė“.
13 Ir Dovydas tarė Gadui: „Esu labai suspaustas; tepulsiu į VIEŠPATIES rankas; nes labai dideli jo gailestingumai; bet į žmonių rankas tenepulsiu“.
14 Taigi VIEŠPATS siuntė ant Izraelio marą; ir krito iš Izraelio septyniasdešimt tūkstančių žmonių.
15 Ir Dievas pasiuntė angelą į Jeruzalę, jos sunaikinti; o jam benaikinant, VIEŠPATS pažvelgė ir gailėjosi dėl to pikto, ir tarė naikinančiam angelui: „Gana, dabar sustabdyk savo ranką“. O VIEŠPATIES angelas stovėjo prie jebusiečio Ornano klojimo.
16 Ir Dovydas, pakėlęs savo akis, pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį tarp žemės ir dangaus, turintį savo rankoje ištrauktą kalaviją, ištiestą virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir Izraelio vyresnieji, apsivilkę ašutinėmis, parpuolė veidais žemyn.
17 Ir Dovydas tarė Dievui: „Argi ne aš įsakiau suskaičiuoti tautą? Aš esu tas, kuris nusidėjau ir tikrai padariau pikta; bet šitos avys – ką jos padarė? O VIEŠPATIE, mano Dieve, meldžiu tave, tavo ranka tebūna ant manęs ir ant mano tėvo namų; bet ne ant tavo tautos, kad ji būtų ištikta rykšte“.
18 Tada VIEŠPATIES angelas paliepė Gadui, kad pasakytų Dovydui, kad Dovydas turi eiti aukštyn ir pastatyti aukurą VIEŠPAČIUI jebusiečio Ornano klojime.
19 Ir Dovydas ėjo aukštyn pagal Gado pasakymą, kurį jis kalbėjo VIEŠPATIES vardu.
20 Ir Ornanas atsisuko ir pamatė angelą; o jo keturi sūnūs, esantys su juo, pasislėpė. Na, o Ornanas kūlė kviečius.
21 Ir Dovydui atėjus pas Ornaną, Ornanas pažvelgė ir pamatė Dovydą, ir išėjo iš klojimo, ir nusilenkė Dovydui veidu iki žemės.
22 Tada Dovydas tarė Ornanui: „Duok man vietos iš šio klojimo, kad joje pastatyčiau aukurą VIEŠPAČIUI; duok man ją už pilną kainą; kad rykštė liautųsi nuo tautos“.
23 O Ornanas tarė Dovydui: „Pasiimk ją, ir mano viešpats karalius tedaro, kas gera jo akyse; štai duodu tau ir jaučių deginamosioms aukoms, kuliamuosius įrankius malkoms ir kviečių dėl maisto aukos; visa tai duodu“.
24 O karalius Dovydas tarė Ornanui: „Ne; aš tikrai noriu pirkti tai už pilną kainą; nes aš neimsiu VIEŠPAČIUI to, kas tavo, nei neaukosiu deginamųjų aukų, kurios nieko nekainuoja“.
25 Taigi Dovydas davė Ornanui už tą vietą šešis šimtus aukso šekelių pagal svorį.
26 Ir Dovydas ten pastatė aukurą VIEŠPAČIUI ir aukojo deginamąsias aukas bei taikos aukas, ir šaukėsi VIEŠPATIES; ir jis jam atsakė iš dangaus ugnimi ant deginamosios aukos aukuro.
27 Ir VIEŠPATS įsakė angelui; ir jis įkišo savo kalaviją atgal į jo makštį.
28 Tuo metu, kai Dovydas pamatė, kad VIEŠPATS jam atsakė jebusiečio Ornano klojime, jis ten aukojo.
29 Nes VIEŠPATIES padangtė, kurią Mozė padarė dykumoje, ir deginamosios aukos aukuras tuo laikotarpiu buvo Gibeono aukštumoje.
30 Bet Dovydas negalėjo eiti priešais tą Dievo pasiklausti; nes jis išsigando dėl VIEŠPATIES angelo kalavijo.