1 Chronicles 18
1 Na, o Dovydui sėdint savo namuose įvyko, kad Dovydas tarė pranašui Natanui: „Štai aš gyvenu kedro namuose, bet VIEŠPATIES Sandoros skrynia pasilieka po uždangalais“.
2 Tada Natanas tarė Dovydui: „Daryk viską, kas tavo širdyje; nes Dievas yra su tavimi“.
3 Ir tą pačią naktį atsitiko, kad Natanui atėjo Dievo žodis, sakydamas:
4 „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako VIEŠPATS: Tu man nestatysi namų juose gyventi;
5 nes aš negyvenau namuose nuo tos dienos, kai išvedžiau aukštyn Izraelį, iki šios dienos; bet ėjau iš palapinės į palapinę ir iš vienos padangtės į kitą.
6 Ar aš, kur tik bevaikščiojau su visu Izraeliu, kalbėjau žodį kuriam nors iš Izraelio teisėjų, kuriems įsakiau ganyti mano tautą, sakydamas: „Kodėl man nepastatėte kedro namų?“’
7 Taigi dabar taip sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako kariuomenių VIEŠPATS: Aš tave paėmiau iš avidės, nuo sekimo paskui avis, kad būtum mano tautos Izraelio valdovas;
8 ir buvau su tavimi visur, kur tu vaikščiojai, ir iškirtau visus tavo priešus tau iš akivaizdos, ir padariau tau vardą, kaip žemėje esančių didžiūnų vardą.
9 Taip pat aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir juos įsodinsiu, ir jie gyvens savo vietoje ir nebebus judinami; taip pat nedorybės vaikai jų nebeniokos, kaip pradžioje
10 ir nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti mano tautą Izraelį. Be to, aš pavergsiu visus tavo priešus. Dar aš tau sakau, kad VIEŠPATS tau pastatys namus.
11 Ir įvyks, kai pasibaigs tavo dienos, kad turėsi išeiti ir būti su savo tėvais, tada aš iškelsiu po tavęs tavo sėklą, kuri bus iš tavo sūnų; ir aš įtvirtinsiu jo karalystę.
12 Jis pastatys man namus, ir aš įtvirtinsiu jo sostą amžiams.
13 Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus; ir savo gailestingumo neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo to, kuris buvo pirma tavęs;
14 bet jį įstatysiu savo namuose ir savo karalystėje amžiams; ir jo sostas bus įtvirtintas amžiams’“.
15 Pagal visus šituos žodžius ir pagal visą šitą regėjimą Natanas taip kalbėjo Dovydui.
16 Ir karalius Dovydas, atėjęs ir atsisėdęs VIEŠPATIES akivaizdoje, tarė: „Kas aš esu, o VIEŠPATIE Dieve, ir kas yra mano namai, kad mane iki čia atvedei?
17 Tačiau tai buvo mažas dalykas tavo akyse, o Dieve; nes tu dar kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje ir atsižvelgei į mane kaip į aukštos kilmės žmogų, o VIEŠPATIE Dieve.
18 Ką gi daugiau Dovydas begali kalbėti dėl tavo tarno garbės? Nes tu pažįsti savo tarną.
19 O VIEŠPATIE, dėl savo tarno ir pagal savo paties širdį tu padarei visą šitą didybę, duodamas žinoti visus šituos didžius dalykus.
20 O VIEŠPATIE, nėra nei vieno tau lygaus ir nėra jokio Dievo šalia tavęs, pagal visa tai, ką girdėjome savo ausimis.
21 Ir kuri gi kita tokia tauta žemėje, kaip tavo tauta Izraelis, kurios Dievas ėjo atpirkti, kad būtų jo tauta, kad padarytų sau didybės ir baisumo vardą, išvarydamas tautas iš akivaizdos savo tautos, kurią atpirkai iš Egipto?
22 Nes savo tautą Izraelį tu padarei savo paties tauta amžiams; ir tu, o VIEŠPATIE, tapai jų Dievu.
23 Taigi dabar, VIEŠPATIE, tegul tas dalykas, kurį kalbėjai apie savo tarną ir apie jo namus, būna įtvirtintas amžiams, ir padaryk, kaip kalbėjai.
24 Tebūna tai įtvirtinta, kad tavo vardas būtų išaukštintas per amžius, sakant: ‘Kariuomenių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas, būtent Dievas Izraeliui’; ir tegul tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti tavo akivaizdoje.
25 Nes tu, o mano Dieve, pasakei savo tarnui, kad jam pastatysi namus; todėl tavo tarnas rado savo širdyje, kad melstųsi tavo akivaizdoje.
26 O dabar, VIEŠPATIE, tu esi Dievas ir pažadėjai savo tarnui tą gerumą;
27 taigi dabar teikis palaiminti savo tarno namus, kad jie amžinai būtų tavo akivaizdoje; nes tu, o VIEŠPATIE, palaimini, ir tai bus palaiminta per amžius“.