2 Corinthians 2
1 Aš nusprendžiau savo širdyje nebevykti pas jus dar kartą su liūdesiu.
2 O jei aš pats jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis?
3 Aš esu tai parašęs, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis. Juk tikiu jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas.
4 Aš gi jums esu rašęs iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis ne tam, kad pastūmėčiau jus į nusiminimą, bet kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis.
5 Jeigu kas nuliūdino, tai ne mane, bet – kad neperdėčiau – bent iš dalies nuliūdino jus visus.
6 Tokiam pakanka daugumos paskirtosios bausmės.
7 Net, atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų.
8 Todėl aš raginu jus parodyti jam meilę.
9 Tam jums ir parašiau, kad patirčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs.
10 O kam jūs dovanojate, tam dovanoju ir aš, nes, jei kam dovanojau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje,
11 kad nebūtume šėtono apgauti. Mes juk žinome jo kėslus.
12 Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, Viešpats buvo man pravėręs duris,
13 bet aš neturėjau dvasios ramybės, kadangi nesutikau ten savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.
14 Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą.
15 Juk mes esame Kristaus kvapas Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį:
16 vieniems – mirties kvapas, nešantis mirtį, kitiems – gyvenimo kvapas, vedantis į gyvenimą. O kas gi tinkamas šiam uždaviniui?
17 Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet kalbame Kristuje iš tikros širdies, Dievo įkvėpti, Dievo akivaizdoje.